Valgomosios gelteklės

valgomosios geltekles
Valgomosios gelteklės dar vadinamos juodšaknėmis, skorconieromis, gvvatsnukiais. Pastarasis pavadinimas matyt išliko iš viduramžių, kai gelteklės buvo vartojamos kaip priešnuodis gyvatei įkandus. Gelteklių šaknų skonis primena nevisiškai subrendusių lazdynų riešutus. Jos vartojamos labai įvairiai — žalios, virtos, keptos, troškintos, marinuotos, džiovintos bei konservuotos. Iš jų gaminamos salotos, sriubos, įvairūs kiti šalti ir šilti patiekalai, jomis paskaninami padažai. Džiovintas gelteklių šaknis galima vartoti vietoj riešutų, o iš džiovintų ir paskrudintų — virti kavą. Pas mus dažniausiai auginama gelteklių veislė ’R u s ų milžinai’. Jų šaknys išauga iki 30—35 cm ilgio. Dirva: Gelteklės gerai auga priesmėlio arba lengvo priemolio, puveningoje, giliai įdirbtoje dirvoje. Nemėgsta gelteklės rūgščios, tačiau nepakenčia ir šviežiai kalkintos dirvos.Jei dirva nepuveninga, rudenį prieš giliai ariant, į 10 m2 iškratoma 40—50 kg gerai perpuvusio komposto. Šviežiu mėšlu patręštoje dirvoje geiteklių šaknys užauga deformuotos, šakotos. Šaknys esti šakotos ir sekliai įdirbtoje, supuolusioje dirvoje. Rudenį prieš ariant ar kasant į 10 m~ išberiama 600 g superfosfato ir 300 g kalio chlorido, o pavasarį, dirvą nuakėjus,-300 g amonio salietros ir dirva supurenama 10 cm gyliu. Po žiemos supuolusi dirva giliai perariama ar perkasama ir po to akėjama. Scorzonera4 Sėja:  Gelteklės sėjamos anksti, ievai sužaliavus, kol dar dirvoje pakankamai drėgmės, nes dygsta lėtai: šiltu oru — po 2 savaičių nuo sėjos, o šaltu—dar ilgiau. Gelteklės sėjamos 30—40 cm atstumais tarp eilių. Į 10 m2 išsėjama 15—20 g sėklų, kurios įterpiamos 1—2 cm gyliu. Priežiūra: Susiformavus 2—3 lapeliams, gelteklės retinamos 5—6 cm atstumais tarp augalų. Išretinus purenami tarpueiliai ir mulčiuojama pakalkintų aukštapelkių durpių arba perpuvusio komposto 3—4 cm storio sluoksniu. Mulčiuotoje dirvoje gelteklės vešliau auga, nes ji esti šiltesnė, nesupuolusi, geriau laikosi drėgmė. Kai geiteklių lapai užauga iki 10 cm ilgio, papildomai tręšiama (į 10 m2 beriama 150 g amonio salietros). Geiteklių šaknys užauga stambios, kai pakanka drėgmės. Daugiausiai drėgmės gelteklėms reikia liepos antrojoje pusėje, pradėjus formuotis šaknims. Jei tuo laiku esti sausros, geltekles reikia gausiai laistyti. Per visą vegetaciją palaikoma puri dirva. Nemulčiuotoje dirvoje purenami tarpueiliai ir naikinamos piktžolės. Derliaus nuėmimas: Geiteklių derlius imamas vėlai. Jų šaknys labai trapios, todėl kasti reikia atsargiai, nes mechaniškai pažeistos blogai laikosi žiemą. Mažiau šaknys pažeidžiamos, kai išilgai eilutės viename tarpueilyje iškasamas geiteklių šaknų ilgio griovelis, o iš kitos eilutės pusės jos kastuvu verčiamos į griovelį. Surinktos šaknys rūšiuojamos, laikymui atrenkant tik syeikas. Lapai nupjaunami, virš galvutės paliekant I—2 cm ilgio lapkočius. Gelteklės laikomos rūsyje, dėžėse galvutėmis į viršų sudėtos smėlyje. Jei rūsyje šilta, gelteklės pradeda želti. Jų lapeliai esti malonaus skonio ir vartojami salotoms. Kai rūsio nėra, geltekles galima išlaikyti ir darže, pridengus eglišakėmis bei 20 cm storio durpių sluoksniu. Dalį geiteklių galima palikti per žiemą darže nenukąstą. Anksti pavasarį, vos pašalui išėjus, iškastos gelteklės papildys šviežių daržovių asortimentą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *