saltalankiu auginimas

Šaltalankio genčiai priklauso 3 rūšys:dygliuotasis, gluosnialapis ir tibetinis šaltalankis. Praktiniams tikslams naudojamas tik dygliuotasis šaltalankis. Laukinis šaltalankis labiausiai paplitęs vidurinėje Europos ir Azijos zonoje. Mūsų šalyje savaime auga Baltijos jūros pakrantėse bei likusioje šalies dalyje. Šiuose regionuose šaltalankis sudaro nedidelius židinius ir auga dažniausiai kalnų upių pakrančių slėniuose smėlio-žvirgždo dirvožemiuose, kuriuos kasmet užlieja potvynio vanduo.

Šaltalankio krūmo išvaizda, lapų ir dyglių forma bei spalva, vaisių morfologinė ir biocheminė, sudėtis priklauso nuo augimo vietos ir klimato sąlygų.

Šaltalankis – lapus metantis krūmas arba nedidelis 0,5-0,6 m aukščio dygliuotomis šakomis medis. Senų šakų ir stiebo žievė rusvai žalia, gelsvai ar tamsiai ruda. Jauni ūgliai sidabriški, padengti žvyniškais ir žvaigždiškais plaukeliais. Lapai paprasti, pražanginiai, sutankinti, trumpakočiai, linijiški arba linijiškai lancetiški, lygiakraščiai, iki 9 cm ilgio ir 1 cm pločio, be prielapių, truputį užlenktais į vidų kraštais, pilkšvai tamsiai žalia viršutine ir rusvai sidabrine apatine puse.

Tai dvinamis vėjo apdulkinamas augalas. Žiedai- smulkūs, kuokeliniai-bevainikiai, sidabriškai rusvi, sutelkti į trumpas varpas, su apyžiedžiu, susidedančiu iš dviejų apskritai elipsiškų lapelių, supančių 4 laisvuosius kuokelius. Piesteliniai žiedai gelsvi, su vamzdišku dviskilčiu apyžiedžiu, sukrauti kuokštais po 1-10 ant labai trumpų žiedkočių.

Šaltalankio vegetacinis periodas prasideda balandžio pabaigoje. Žydi prieš sulapojant ir lapojant. Ūgliai pradeda augti gegužės pradžioje ir auga iki rugpjūčio trečiojo dešimtadienio-rugsėjo pradžios. Vaisiai noksta rugpjūčio- rugsėjo mėnesį, sunokę nenubyra ir laikosi iki pavasario.

Derėti pradeda 4-5-ais augimo metais. Žiediniai pumpurai susiformuoja nustojusių intensyviai augti metūglių lapų pažastyse (liepos-rugpjūčio mėnesį). Kai išryškėja žiedinių pumpurų morfologiniai požymiai, galima atskirti jų lytį. Kuokeliniai (vyriški) pumpurai 2-3 kartus stambesni negu piesteliniai (moteriški).

saltalankiu uogu vaistines savybes

Vaisius – sultingas, geltonas, oranžinis ar tamsiai raudonas elipsės formos kaulavaisis, primenantis uogą. Apyvaisis sultingas ir aromatingas. Dera reguliariai ir gausiai. Kauliukas lygus, iš abiejų pusių žvilgantis, su išilgine vagele, šviesiai arba tamsiai kaštoninis, kartais beveik juodas.

Vaisiai kuokštais tankiai prilipę prie praeitų metų jaunų trumpų ūglių pagrindo. Jie būna įvairios formos: apskriti, ovališki, kiaušiniški, atvirkščiai kiaušiniški, pailgi, cilindriški, ropės pavidalo. Netgi vienos populiacijos vaisių ir sėklų dydis bei masė- labai skirtingi. Vidutiniškai laukinio šaltalankio 100 sėklų sveria 25-45 g, sukultūrinto – 40- 60 g. Vaisių spalva taip pat įvairi: auksinė geltona, oranžinė ir raudona su visa atspalvių gama. Šaltalankis yra vertingas polivitamininis augalas, nes jame gausu įvairių vandenyje ir riebaluose tirpstančių vitaminų, aliejaus, turirtčio daug riebiųjų rūgščių, taip pat kitų, žmogui reikalingų biologiškai aktyvių medžiagų.

saltalankiu auginimas verslas

Šių medžiagų kiekis priklauso nuo šaltalankio kilmės, ekologinių-geografinių augimo sąlygų, priežiūros, vaisių sunokimo ir kt. Pagal vitamino C kiekį šaltalankis užima trečią vietą po erškėčio ir aktinidijos ir turi jo nuo 100 iki 700 mg. Vitaminas C gerai išsilaiko perdirbtuose šaltalankio produktuose, nes jo vaisiuose nėra askorbinoksilazės. P grupės vitaminus atstoja bioflavonoidai, kurių taip pat pakankamai daug – nuo 100 iki 200 mg.

Iš kitų, vandenyje tirpių vitaminų šaltalankyje randama tiamino (Bi)-iki-0,28 mg, riboflavino (B2)-iki 0,38 mg ir folinės rūgšties – iki 0,79 mg. Vieni svarbesnių riebaluose tirpstančių vitaminų yra karotinas, karotinoidai ir kt. (provitaminas A). Šviežiuose vaisiuose jų būna iki 40 mg. Šaltalankyje palyginti su kitais vaisiniais-uoginiais augalais daugiausia randama vitamino E (tokoferolių suma) -nuo 8 iki 18 mg t. y. 2-3 kartus daugiau negu migdole ar lazdyne.

Šaltalankio vaisiuose aptinkama taip pat vitamino filochinono (Ki)-iki 1,28%, sterinų (iš jų susidaro provitaminas D) ir kitų vitaminų, be to, juose yra iki 300 mg betaino, 3,6 mg kumarino, 2,5 mg serotonino, 113 mg triterpeno rūgščių, cukraus – apie 4%, organinių rūgščių – iki 4%, nepakeičiamų aminorūgščių, pektinų ir kt.

Vaisių sėklose ir minkštime yra aliejaus, tačiau ekstrahuojamas ir vartojamas tik minkštimo aliejus, kurio būna nuo 1 iki 9%. Aliejaus sudėtyje yra oleino, stearino, lino- lininės, palmitino ir kitų rūgščių gliceridų, nemaža riebaluose tirpstančių vitaminų. Mokslininkų nuomone, šaltalankio aliejus pagal biologiškai aktyvių medžiagų kiekį pralenkia kitus augalinius aliejus ir yra reta gamtinė medžiaga, vadinama Sibiro „stebuklu“. Aliejuje gausu karotinoidų (240 mg%), tokoferolių (330 mg%), sterinų, fosfolipidų, cholino, betaino ir kt.

Medicininėje literatūroje teigiama, kad aliejus malšina skausmus, skatina audinių regeneraciją, gydo spindulių pakenktą odą, nudegimus, nušalimus, praguląs, odos ligas, mazguotą venų išsiplėtimą, skrandžio ir žarnyno ligas. Šaltalankio aliejaus pašalinio veikimo nepastebėta.

Svarbi šaltalankio savybė yra jo gebėjimas išleisti ataugas ir šaknų atžalas. Dėl šios savybės, žuvus veislinių motininių augalų antžeminei daliai, galima atstatyti sodinius ar atlikti atjauninamąjį krūmų genėjimą.

Šaltalankio šaknys sutelktos viršutiniame dirvos sluoksnyje 10-30 cm gylyje. Horizontalios skeletinės šaknys virvinės, mėsingos, su silpnai išsivysčiusiu ramstiniu audiniu, menkai šakojasi. Aukštaūgių šaltalankio formų šaknų sistemos skersmuo paprastai 1,5 karto didesnis už jų vainiko skersmenį, o žemaūgių – 2,5-3 kartus. Suaugusių augalų atskiros šaknys nueina toli už vainiko ribos ir išleidžia naujas šaknų atžalas, iš kurių susiformuoja nauji sąžalynai.

Ant šaltalankio šaknų susidaro koralų pavidalo šaknų gumbeliai. Mokslininkai nustatė, kad šaknų gumbeliai pasisavina atmosferos azotą iš dirvos oro, todėl augalams praktiškai jo pakanka. Dėl šios priežasties šaltalankis auga dirvose, kur negausu mineralinio azoto. Kad jauni augalai geriau vystytųsi, jų šaknų sistemos zonoje supilama paimta iš po suaugusių augalų žemė, turinti daug šaltalankio mikrofloros, o sėklos, auginiai ar sodinukai mirkomi gumbelių užpile. Kai gumbelių ant šaknų yra nedaug arba jų visai nėra, sulėtėja šaltalankio augimas, ypač pirmais metais. Daugiausia gumbelių susiformuoja šoninėse šaknyse, esančiose viršutiniame dirvos sluoksnyje (5-20 cm). Vienamečiai moteriški ir vyriški augalai gumbelių ant šaknų turi po lygiai. Šaltalankio šaknų gumbelių daugiau susidaro purioje nerūgščioje dirvoje. Labai rūgščiose dirvose (pH 3-4) gumbeliai nesusiformuoja, ir šaltalankis beveik neauga, vidutiniškai (pH 4-5) ir silpnai (pH 5-6) rūgščiose dirvose susidaro labai mažai silpnai išsivysčiusių gumbelių, ir šaltalankis prastai auga.

Šaltalankis ypač šviesą mėgstantis augalas. \ tai reikia atsižvelgti veisiant kultūrinius sodinius. Jis prastai auga šalia kitų veislių vienodo aukščio krūmų ar medžių , ir visiškai nepakenčia užpavėsinimo. Jauni šaltalankiai neišlaiko žolių dangos konkurencijos.

Šaltalankis, kaip veislė su būdingomis biologinėmis savybėmis, susiformavo puriose lengvose kalnų slėnių dirvose, nuolat drėkinamose tekančio vandens. Todėl viena iš svarbiausių kliūčių, trukdančių sukultūrinti šį augalą, yra ta, kad naujos augimo sąlygos neatitinka šaltalankio biologinių poreikių. Todėl sodininkų, uždavinys-parinkti tinkamus sklypus, tinkamą agrotechniką, dirbtinai sudaryti maksimalias dirvožemio sąlygas jam augti.

Kadangi trūksta šaltalankio veislių sodinukų, dauguma sodininkų priversti jį dauginti sėklomis. Sėkla ruošiama iš rinktinių, labai sveikų, produktyvių, atsparių nepalankioms oro sąlygoms, ligoms ir kenkėjams krūmų. Sėklai surinkti švieži vaisiai  susmulkinami, kelis kartus perplaunami vandeniu, kad atsiskirtų sultys ir minkštimas, paskui apdžiovinami pavėsyje, kol sėklos pasidaro birios. Tada jos galutinai atskiriamos nuo išdžiūvusio minkštimo ir odelės. Norint gauti nedidelį sėklos kiekį, sveiki vaisiai dedami į mažus marlinius ar kitokio audinio maišelius, užrišami ir rankomis, paprasčiausiu spaustuvu arba voleliu išspaudžiamos sultys. Paskui maišeliai kelis kartus praplaunami tekančiu vandeniu ir, neišėmus iš jų sėklų, pakabinami džiūti 2-3 paras pavėsyje gerai vėdinamoje vietoje. Nuo išdžiūvusių sėklų odelė atskiriama patrynus jas rankomis.

Paprastai 1000 sėklų sveria nuo 5-7 iki 18-20 g. Iš 1kg šviežių vaisių gaunama- nuo 30 iki 100 g sėklų, t. y. 3-10%, o kilograme paprastai būna nuo 42 000 iki 190 000 sausų sėklų.

Kambaryje laikomos sėklos išlieka daigios keletą metų, jas patogu persiųsti ir transportuoti. Praktiškai jos neturi ramybės periodo ir jų nereikia stratifikuoti. Sėklos gerai dygsta atitinkamomis gamtinėmis-klimatinėmis sąlygomis bet kuriuo metų laiku tiek pasėtos ką tik subrendusios, tiek sausai laikytos be ilgesnio paruošimo prieš sėją.

Šaltalankio sėklas galima sėti vėlai rudenį ar anksti pavasarį. Pasėjus anksti rudenį, sėklos gali sudygti ir žūti. Sėti galima ir pavasarį, bet kuo anksčiau. Sausą pavasarį ir karštą vasarą pasėlį reikia laistyti, nes nelaistomi daigai prastai ir vėlai sudygsta.

Prieš sėją sėklos patalpose 3-4 paras drėkinamos vandeniu ir maišomos 6-8 kartus per dieną. Sėklų sluoksnis neturi būti storesnis kaip 4-5 cm. Ketvirtą dieną jos pradeda brinkti. Kad sėklos būtų biresnės, prieš sėją truputį apdžiovinamos.

Sėjama tik lengvose ir derlingose dirvose. Kai sėklų nedaug, galima sėti lysvėse. Skersai lysvių daromi grioveliai-sėjant pavasarį gilesni, rudenį – seklesni. Kadangi pavasarį viršutinis dirvos sluoksnis džiūsta greičiau, sėklas geriau įterpti 5 cm gyliu, rudenį – 2 cm gyliu ir užberti 1-1,5 cm perpuvusios žemės sluoksniu. Atstumas tarp griovelių- 18-20 cm, grioveliuose tarp sėklų – 1,5-1cm.

Daugelio mokslininkų nustatyta, kad mūsų sąlygomis šaltalankio daigai pirmais augimo metais nepakelia tiesioginių saulės, spindulių, todėl jie pridengiami įvairiais skydais.

Pasėjus anksti pavasarį, kai oro sąlygos palankios, daigai sudygsta po 2 savaičių. Skirtingai negu kitų augalų šaltalankio sėklos, ilgai būdamos dirvoje, praranda gyvybingumą. Jei per 1-2 mėnesius nesudygsta, vadinasi, sėklos žuvo, nes jos neturi ramybės periodo. Taigi drėgnoje žemėje šaltalankio sėklos išbrinksta ir sudygsta arba žūva.

Šaltalankio daigai į dirvos paviršių iškelia du, labai retai tris ovališkai ilgėjančius žalius skilčialapius, kurie išsilaiko apie 2 mėnesius. Dėl pavėsio, kurį sudaro stiebeliuose susiformavę lapai, skilčialapiai pagelsta, nudžiūsta ir vienas po kito nukrinta. Iš sėjinuko viršutinio pumpuro išsivysto statūs ūgliai su smulkiais tikraisiais lapais ir sutąnkėjusiais tarpubambliais. Tinkamomis oro sąlygomis sėjinukai iki pat rudens auga į aukštį. Pasėjus per giliai, daigai išretėja. Gerai ir tankiai sudygę daigai retinami du kartus: pirmą kartą – pasirodžius pirmai tikrųjų lapelių porai 3 cm atstumu, antrą kartą – išaugus ketvirtai lapelių porai 8 cm atstumu. Išrautus sėjinukus galima panaudoti išretėjusioms eilutėms atsodinti arba pasodinti į kitą vietą.

Augalai prižiūrimi ravint bei purenant tarpueilius ir eiles. Optimali dirvos drėgmė palaikoma periodiškai laistant. Taip prižiūrimi vienamečiai sėjinukai rudeniop išaūga iki 30-40 cm aukščio, o šaknies kaklelio skersmuo iki 3- 4 mm. Daugelis sėjinukų turi šonines šakneles. Kad susidarytų daug šaknų, rudenį pagrindinė šaknis nupjaunama 15-18 cm gylyje. Šiuo atveju sėjinukai auginami pastovioje vietoje nepersodinant 2-3 metus.

Dauginant šaltalankį sėklomis, dažniausiai gaunama maždaug vyriškųjų augalų, kurių iki derėjimo pradžios iš jokių požymių neįmanoma atpažinti. Didesnių pramoninių plantacijų sėkliniais sodinukais veisti nerekomenduojama. Todėl dauginimas sėklomis dažniausiai taikomas selekcijoje, taip pat miško melioravimo, apsaugos ir dekoratyviniais tikslais. Dauguma sodininkų, derindami dauginimą sėklomis, gautomis natūraliai apsidulkinus augalams, su tolesne individualia atranka pagal produktyvumą ir kitus naudingus požymius, pasiekė gerų rezultatų: netgi antroje kartoje buvo gautos labai derlingos ir vitaminingos šaltalankio formos, pagal daugelį rodiklių pranokstančios populiariausias veisles.

Dabartiniu metu, išvedant vertingas šaltalankio veisles, plačiai taikomas vegetatyvinis dauginimas. Vienas šio dauginimo būdų- dauginimas žaliais auginiais. Dabar gamybiniuose medelynuose šiuo būdu dauginama dešimtys tūkstančių sodinukų. Dauginant šaltalankį žaliais auginiais, reikia, kad šaknijimosi periodu būtų drėgnas oras, aukšta temperatūra ir išsklaidyta šviesa. Tokias sąlygas galima sudaryti polietileniniuose šiltnamiuose, panaudojant dirbtinio rūko įrengimus.

Pastaraisiais metais vis labiau plinta kitas vegetatyvinio dauginimo būdas – dauginimas sumedėjusiais auginiais. Sis būdas paprastesnis, prieinamesnis, pigesnis. Auginiuose yra daug maisto medžiagų atsargų, be to, jie iš anksto paruošiami sodinimui, todėl atitinkamomis sąlygomis neblogai įsišaknija ir geriau vystosi. Sumedėjusius auginius lengviau transportuoti rudenį ir žiemą į bet kurią vietą, bet kuriuo atstumu, o žalius auginius transportuoti kur kas sunkiau. Dauginimo koeficientas būna didesnis, kai auginiai esti mažesni.

saltalankiu sodinimas

Ant šaltalankio krūmų horizontalių šaknų susidariusios atžalos atskiriamos ir sodinamos kaip savarankiški augalai. Reikia nepamiršti, kad vyriški augalai intensyviau auga, smarkiau šaknijasi ir duoda daugiau atžalų. Dėl to dauguma šaknų atžalų, esančių šalia moteriškų augalų, yra vyriškos. Paruošti daug tokių atžalų negalima, nors jos ir pigios.

Veisiant šaltalankį, reikia atsižvelgti į svarbiausias biologines savybes, būtent, kad tai dvinamis, vėjo apdulkinamas, šviesamėgis augalas. Jis gerai tarpsta, kaip minėta, upių slėnių su tekančiu vandeniu orui laidžiuose, pakankamai drėgnuose smėlio-žvirgždo ir dumblo sąnašynuose, kur gausu organinių liekanų ir mineralinių druskų. Šaltalankiui normaliai augti ir vystytis reikia laidžių ir kartu pakankamai drėgnų lengvų neutralios reakcijos dirvų, kur gausu fosforo. Jis prastai auga molio ir priemolio dirvose, taip pat skurdžiuose šilų smėliuose. Nepakenčia pelkėtų ir užliejamų sklypų su stovinčiu vandeniu. Tačiau jo šaknys palyginti lengvai ištveria ilgalaikį užliejimą poplūdžio vandeniu. Supuolusioje dirvoje auginamą šaltalankį reikia papildomai tręšti organinėmis trąšomis ir užpilti smėliu arba purenomis, o smėlyje auginamą – tik organinėmis trąšomis. Dirbtiniu būdu dauginamas šaltalankis nuolat laistomas.

Į šaltalankiui ruošiamą sklypą įterpiamos organinės ir mineralinės trąšos, purenos ir kalkės. Įterpiamų medžiagų norma priklauso nuo šaltalankio rūšies ir dirvos derlingumo.

Į nuolatinę vietą geriausia sodinti pavasarį dar nesulapojusius, tik ką iš medelyno iškastus sodinukus. Jeigu sodinukai iškasti rudenį, geriau į nuolatinę vietą sodinti tą patį rudenį, nes prikasti žiemai ir pasodinti pavasarį sodinukai blogiau prigyja. Sodinimo schema – 4X2,5 m.

Beveik visuose ekologiniuose-geografiniuose šaltalankio paplitimo regijonuose natūraliomis sąlygomis augančių vyriškų ir moteriškų augalų santykis maždaug vienodas. Sąžalynuose augantys vyriški augalai geriau išsivystę ir aukštesni negu moteriški. Mokslininkai priėjo prie išvados, kad, veisiant pramonines šaltalankio plantacijas, vyriškų augalų reikia sodinti 8-10% bendro krūmų skaičiaus. Praktika rodo, kad toks vyriškų ir moteriškų augalų santykis, tolygiai juos paskirsčius, pateisinamas – moteriški individai apsi- – dulkina normaliai.

Individualiame sode sodinami 2-4 moteriški augalai ir 1 vyriškas – nuo vėjo pusės. Bet, jei šie sodiniai yra toliau nuo vyriškų augalų, augančių kituose soduose, tai vieno vyriško augalo nepakanka. Augalams žydint, gali pakisti vėjo kryptis, ilgai lyti, snigti, pašalti, susidaryti rūkas ir jie gerai neapsidulkins. Todėl sodo pakraštyje, o dar geriau aplink jį reikia pasodinti kelis vyriškus iš sėklų išaugintus augalus. Iš sėklų gauti vyriški augalai ir žydi ne vienu metu, ir jų žiedadulkių gyvybingumas nevienodas. Jeigu vienas vyriškas augalas žūva ar žydi kitu laiku, moteriškus žiedus, žydinčius ilgiau už vyriškus, apdulkina kito augalo vyriškos žiedadulkės.

Šaltalankis sodinamas duobėse arba tranšėjose, taip pat kaip ir obelys. Prieš sodinimą kruopščiai apžiūrimos šaknys, pašalinamos pažeistos ir pamirkomos žemių tyrėje. Atsižvelgiant į šaltalankio savybę iš kamieno išleisti papildamas pridėtines šaknis ir tuo būdu sudaryti daugiaaukštę šaknų sitemą, sodinukai sodinami 5-7 cm giliau negu jie augo medelyne. Be to, aplink kamieną patariama palikti 15-20 cm gylio duobutę, kurią, praėjus 3-4 metams po sodinimo, laipsniškai galima užpilti žemėmis.

Ten, kur auga šaltalankiai, pirmais metais laikomas juodasis pūdymas, o kai jie pradeda derėti, galima užsėti žole ir ją nuolat nupjauti.

saltalankiu genejimas

Pavasarį šaltalankį labai svarbu apgenėti. Kasmet nupjaunamos sudžiovusios šakos, taip pat patrumpinamos ilgiausios ir linkusios lūžti. Pjūvio vietos užtepamos aliejiniais dažais arba sodo tepalu.                .

Šaltalankio vaisius geriausia skinti pilnosios techninės brandos fazės, kai juose susikaupia, daugiausia aliejaus, karotinoidų, tokoferolių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų.

Iš gerai prižiūrimų augalų surenkama 7-12t/ha vaisių. Sodininkai mėgėjai iš vieno krūmo gauna iki 20 kg vaisių.

Vaisiai skinami du kartus: švieži – vasarą ir rudenį, o sušalę – žiemą. Sušalę vaisiai pastovių šalčių be atodrėkių klimate renkami per šalčius. Tačiau pastaruoju metu beveik visi ūkiai, įveisę plantacijose pradėjo vaisius skinti vasarą ir rudenį. Taip daroma todėl, kad išvestų veislių ir atrinktų formų šaltalankiuose yra daugiau cukrų negu laukiniuose, ir paukščiai pirmiausia juos sulesa. Be to, persirpusiuose vaisiuose dar prieš šalčius veisiasi įvairūs vaisius ardantys mikroorganizmai, o dėl dažnų pastarųjų metų atodrėkių vaisiai genda. Nuo vėjo besitrinančios šakos mechaniškai pažeidžia vaisius ir iš daugelio išteka sultys, jie išdžiūsta arba nubyra.

Šaltalankio vaisiai sušąla – 15°C temperatūroje. Tokiu laiku kai kuriuose rajonuose daug prisninga, ir vaisius sunkiau rinkti. Be to, žiemą prarandama daug vaisių, nes, purtant šakas, jie krinta į visas puses, nulūžta daug šakučių su generatyviniais pumpurais, pažeidžiami stiebai. Pavasarį tokius augalus puola kenkėjai ir ligos. Dėl šių priežasčių iš ploto vieneto gaunama 4-8 kartus mažiau vaisių palyginus su vasaros ir rudens sezonu. Todėl žiemą nepageidautina nuimti ir laukinių augalų derlių.

Vaisiai skinami rankomis. Pastaruoju metu naudojami rankiniai spyruokliniai vielos grandikliai, tačiau jie pažeidžia vaisius, lapus, ataugančius ūglius, žievę ir pumpurus. Juos naudojant, produkcijos gaunama mažiau, nes dalis vaisių suspaudžiama ir lieka šakose. Dėl šių pažeidimų greičiau plinta ligos ir kenkėjai.

Pastaruoju metu vaisius rekomenduojama rinkti dviem etapais: nubraukyti šaltalankio krūmus, paskui iš vaisių išvalyti priemaišas.

Mėgėjo sode vaisius galima rinkti nupjaunant 30% šakų su vaisiais. Kasmet nupjovus 30procentų derančių šakų, šaltalankis geriau atauga. Regeneruotos šakos vaisius duoda po 2 metų.

Surinkti švieži vaisiai laikomi medinėse statinėse vėsioje tamsioje vietoje. Saldyti vaisiai sudedami į 70 kg talpos lininius maišus ir laikomi ne ilgiau kaip 6 mėnesius.

Pramoninėse plantacijose surinkti vaisiai siunčiami į vitaminų perdirbimo fabrikus, kuriuose perdirbami į labai efektyvų polivitamininį preparatą – šaltalankio aliejų.

Šaltalankio aliejus gaunamas keliais būdais. Pateiksime namų sąlygomis prieinamus gaminimo būdus.

Pirmas (presavimo) būdas. Iš susmulkintų vaisių išspaudžiamos sultys, O išspaudos atskiedžiamos vandeniu ir po 2-3 parų natūralaus rūgimo aliejus išplaukia į paviršių. Aliejus nugraibomas nuo išspaustų sulčių ir nusistovėjusių išspaudų paviršiaus.

Antras būdas. Susmulkintų vaisių ir sulčių masė užpilama vandeniu, pridedama 3-10%  cukraus ir vyno mielių (0,5-3% mišinio masės). Laikoma tris paras 40- 50 °C temperatūroje. Rūgstant aliejus išplaukia į paviršių.

Aliejus būna grynas, be priemaišų, gintariškai oranžinės spalvos, skaidrus, gero skonio, puikių gydomųjų savybių, nes gaminant neapdorojamas nei cheminiu, nei terminiu būdu.

Vitaminų pramonėje specialiuose hermetiškuose difuzoriuose, esant tam tikrai temperatūrai ir slėgimui, iš apdžiovintų išspaudų augaliniu aliejumi pagal tam tikrą technologiją ekstraktuojamas šaltalankio aliejus, riebaluose tirpstantys vitaminai ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos. Šiuo atveju gaunamas ne grynas šaltalankio aliejus, o jo prepreparatas, kuriame karotinoidų turi būti ne mažiau kaip 180 mg%, tokoferolių – 110 mg%.

Namų sąlygomis šaltalankio aliejų galima gauti rauginant vaisius, bet jo išeiga tuomet nedidelė. Norint gauti daugiau aliejaus, galima paruošti šaltalankio aliejaus preparatą, bet jis būna prastesnės kokybės negu pagamintas farmakopėjiniu būdu. Išdžiovintos ir susmulkintos šaltalankio išspaudos (1,5 jų tūrio) užpilamos saulėgrąžų ar alyvų aliejumi ir 3 paras laikomos talpoje, masę kasdien permai-šant 5-6 kartus. Paskui nukoštu aliejumi užpilamos naujos išspaudos ir viskas kartojama iš pradžių 3-4 kartus. Šaltalankio aliejus ir jo preparatai tinka ne visiems ligoniams gydyti.

Šaltalankio sultys maišomos su cukraus sirupu, išpils-tomos į butelius ir pasterizuojamos. Sultys su minkštimu biologiniu požiūriu vertingesnės, malonesnio skonio ir aromato, jose daugiau biologiškai aktyvių medžiagų. Tokioms sultims gaminti naudojami švieži, dar geriau sušaldyti vaisiai, kurie pašildomi iki 60 °C ir pertrinami per sietą. Pertrintą masę įpilama cukraus sirupo ar cukraus ir išmaišoma, ji išpilstoma ir pasterizuojama. Gaminami kompotai, uogienės, džemai, tyrės, drebučiai, kisielius, kartais pridedama ir kitų vaisių. Visi šie gaminiai yra polivitamininiai preparatai ir tinka gydymo bei profilaktiniams tikslams.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here