Potato planting circa 1940-50's

Bulvių tėvynė – Pietų Amerika. Atvežtos į Europą bulvės, kaip kultūrinis augalas, apie du šimtmečius dar nebuvo auginamos, tik po kelerių bado metų XVIII a. antrojoje pusėje jos priverstinai imtos auginti.

Lietuvoje bulvės pradėtos auginti taip pat XVIII a. antrojoje pusėje, o po šimtmečio jos jau pagrįstai vadinamos „antrąja duona“.

Bulvių gumbuose yra daug lengvai virškinamų maisto medžiagų, todėl jos vertingas maisto produktas. Bulvėse yra apie 25% sausų medžiagų, iš jų 12-20% krakmolo, apie 2% baltymų, 0,1-0,3% riebalų, 0,5% cukrų, 1% mineralinių medžiagų (junginiai), 12-15 mg% kalcio, 400-500 mg% kalio, 45-50 mg% fosforo, 1 mg% geležies, jodo, sieros. Mineralinės druskos reikalingos žmonėms, sergantiems mažakraujyste, gastritu. Bulvėse gausu vitaminų C, Bi, B2, B6, PP, K. Jose yra ir karotinoidų, ypač tų veislių, kurių minkštimas gelsvas. Bulvės laikomos dietiniu maistu sergantiems nervų ir kraujagyslių sistemos ligomis.

Bulvių cheminė sudėtis ir jų maistingumas labai priklauso nuo veislės, auginimo ir laikymo sąlygų. Šiltose ir sausose patalpose laikomos bulvės išgarina nemažai vandens, suvysta, sudygsta, netenka daug maisto medžiagų, vitaminų ir pasidaro nebeskanios.

Kadangi bulvėms auginti ir prižiūrėti nereikia daug darbo, todėl jų verta auginti ne vien šeimos poreikiams. Bulvių reikia daugiau auginti ne vien ploto, bet jų derlingumo didinimo sąskaita. Normaliomis meteorologinėmis sąlygomis bulvių derlių lemia 3 svarbiausi veiksniai: 50% trąšos, 30% veislė bei augalų apsauga ir 20% žemės dirbimas. Parinkę tinkamą plotą, laikydamiesi reikiamos agrotechnikos, pasodinę dirvos sąlygas atitinkančią veislę iš 1 aro (100 m2) galime prikasti ne mažiau kaip 300 kg bulvių. Maistui tiek bulvių pakakti turėtų 2-3 žmonių šeimai.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here