Erškėčių auginimas, populiariausios veislės ir maistinės savybės

erskeciu auginimas

Apie 400 erškėčio rūšių paplitusios Šiaurės pusrutulio vidutinio ir subtropinio klimato juostose. Mūsų klimate auga daugiau kaip 100 rūšių. Erškėtis aptinkamas visoje mūsų šalies teritorijoje.

Erškėtis priklauso vienai seniausių vaisinių augalų genčių ir yra labai svarbus liaudies ūkiui, nes jo vaisiai – puikus natūralus polivitamininis biologiškai aktyvus koncentratas. Vaisiai vartojami gryni ir perdirbti kaip gydymo ir profilaktinė priemonė.

Tai daugiamečiai, labai šakoti krūmai, su periodiškai besikeičiančiais sumedėjusiais žaliais, rudais ir pilkais stiebais.

Krūmai kompaktiški ir išsikeroję, nuo 1 iki 3 m aukščio, gyvena 20-30 metų. Kiekvienos šakos esti keli pagrindiniai vystymosi etapai: intensyvaus augimo-1-2 metai, derėjimo – 2-4 metai, senėjimo – 5-6 metai ir nykimo – 7-8 metai. Žiediniai pumpurai susiformuoja daugiausia šalutiniuose pirmos, antros ir trečios eilės ūgliuose.

Ūgliai beveik visur apaugę dygliais. Dygliai būna pavieniai, poriniai, tiesūs, sulenkti, su platėjančiu pagrindu, adatiški, šeriuoti, kartais pūkuoti, skirtingo ilgio, išaugę įvairiu kampu.

Lapai neporiškai plunksniški, iš 5-7-9 lapelių, smulkūs ir stambūs, nuo žalsvos iki tamsiai žalios spalvos, plika arba pūkuota, blizgančia, blyškia raukšlėta viršutine puse.

Žiedai nuo 2,5 iki 6 cm dydžio, aromatingi, pavieniai arba sukrauti į skėtinius-šluotelinius žiedynus, dvilyčigi, su 5 vainiklapiais, raudoni ar rožiniai, balti, geltoni, su daugybe kuokelių ir piestelių.

Žydėjimo laikas – vasaros pradžia, remontantinės formos žydi iki šalnų. Žiedkočiai pliki ir pūkuoti, trumpi ir ilgi. Vaisius – riešutėlis, subręstantis mėsingame žiedsostyje, kuris išauga į netikrąją uogą su plaukuotu vidumi. Ūkiniu požiūriu vertingiausios tos erškėčio rūšys, kurių vaisiai sultįngi, oranžiniai ar raudoni ir juose yra daug vandenyje ir riebaluose tirpstančių vitaminų. Vaisiai noksta liepos-rugsėjo mėnesį.

Viena biologinių erškėčio savybių yra šaknų atžalų susidarymas ir regeneracija, t. y. gebėjimas iš naujo užaugti žuvus antžeminei augalo daliai arba’ją nupjovus.

Tai šviesamėgis augalas, jam reikia derlingos ir drėgnos dirvos. Gerai auga patręštas. Pagrindinė šaknų masė yra 15-40 cm gylyje.

Erškėtis pradeda derėti trečiais metais. Lietuvoje augančios rūšys pakankamai atsparios žiemos šalčiams. Nuo vieno krūmo vidutiniškai surenkama 0,2-3,5 kg vaisių.

Biocheminė vaisių sudėtis labai priklauso nuo erškėčio rūšies, o rūšies ribose – nuo išorinės aplinkos sąlygų: augimo vietos, oro, agrotechnikos, vaisių sunokimo ir kt. Vertingiausias yra vaisių minkštimas, jo rūgštingumas – 0,7- 2,6%, cukrų suma – 8,1-11,6%, pektininių medžiagų – 1,8-2,8%, rauginių ir dažančių medžiagų – 0,12-4,7%, azoto junginių-1,2-4,8%.

Palyginti su kitais augalais erškėtyje yra žmogui labiausiai reikalingų biologiškai aktyvių medžiagų: askorbininės rūgšties (vitaminas C), polifenolių (vitaminas P), karotino ir kt. Jame yra iki 20 000 mg% vitamino C (perskaičiavus į absoliučiai sausą minkštimo masę). 100 g šviežių vaisių yra iki 8,0 mg karotino, 0,25 mg vitamino Bi, iki 0,6 mg -B2, 0,88 mg – B9; 1,3 mg – PP, 0,69 mg – E, 0,4 mg – K; sėklose – iki 12% riebiųjų rūgščių: 83,3% – oleino, 11,4% – linolinės, 4,6% – linolininės, 0,7% – kap- rono.

Šviežiai surinkti ir išdžiovinti erškėčio vaisiai vartojami įvairiems dietiniams ir gydomiesiems gėrimams gaminti. Iš labai vitaminingų rūšių erškėčio vaisių gaminami ekstraktai, sirupai, piliulės, tabletės, saldainiai, dražė ir kiti medicininiai preparatai. Gydymui namų sąlygomis verdamas nuoviras, vitamininė bei polivitamininė arbata. Vaikų auklėjimo įstaigose, ligoninėse, visuomeninio maitinimo įmonėse erškėtis vartojamas maisto produktams vitaminizuoti. Erškėčio vaisių kompleksinio perdirbimo produktai dar vartojami maisto, konditerijos ir parfumerijos bei kosmetikos pramonėje. Iš erškėčio sėklų gaunamas aliejus, kuris, kaip rodo medicinos praktika, prilygsta šaltalankio vaisių aliejui. Namų sąlygomis, išvalius sėklas ir plaukelius iš uogų, gaminama uogienė, džemas, marmeladas, kompotai, cukatos, taip pat jos vartojamos kitų vaisių gaminiams vitaminizuoti.

Džiovintos uogos užplikomos kaip arbatžolės arba verdamos. 5-10 erškėčio uogų užpilama stikline vandens, įdedamas arbatinis šaukštelis cukraus ir paliekama pritraukti

5-6 h. Profilaktiškai geriama po 1 stiklinę prieš valgį 2 kartus per dieną. Sistemingai vartojamas erškėtis – gera profilaktinė priemonė nuo daugelio ligų.

Iš daugelio erškėčių dauginimui geriausiai tinka žemiau išvardytos vitaminingos, stambiavaisės derlingos ir atsparios rūšys bei veislės.

Miškinis erškėtis. Laukinio erškėčio sąžalynai tarpsta pamiškėse, upių šalpose. Aptinkama labai daug įvairių atmainų, kurios skiriasi derlingumu, vitaminų kiekiu ir vaisių forma. Dėl didelio vitaminų C ir P kiekio erškėčio vaisiai vartojami kaip pagrindinė vitaminų pramonės žaliava.

Krūmas iki 2,5 m aukščio, kompaktiškas, status, su daugybe plonų rudai raudonų bei rusvų šakų ir ūglių. Dygliai šviesūs, lenkti ir aštrus, nedideli, augantys ūglių ir šakų apatinėje neišsišakojusioje dalyje. Apatinėje šakų dalyje, be dyglių, yra nemažai tiesių ar šiek tiek lenktų dygliukų. Prie lapų pagrindo paprastai išauga 2 dygliai. Vaisinėse šakutėse dyglių nėra arba jie labai reti. Aptinkama formų ir be dyglių.

Lapai sudėtiniai, neporiniai, plunksniški, daugiausia iš 5-7 lapelių. Lapeliai palyginti dideli-5-6 cm, pailgai elipsiški, pjūkliškais kraštais, viršutinėje pusėje žali, apatinėje – pilkšvi, labai pūkuoti ir gysloti. Žiedai rožiniai arba rausvi, pavieniai ir po 2-3 žiedyne. Peržydėjus taurėlapiai lieka statūs ir, prinokus uogoms, nenukrinta.

Uogos nunoksta rugpjūčio mėnesį ir pirmoje rugsėjo pusėje. Sunokusios būna oranžiškai raudonos ir tamsiai raudonos, įvairios formos: rutuliškos, kiaušiniškos, verpstiškos, lygios. Uogos sveria nuo 0,8 iki 1,2 g. Vidutiniškai iš vieno krūmo surenkama 0,8-1,5 kg uogų. Minkštimas sudaro 60-73% vaisiaus masės. Uogoje yra 16-26 sėklos. Šviežių uogų minkštime būna labai daug vitaminų C ir P – nuo 1800 iki 3000 mg%. Šios rūšies erškėtis duoda daug atžalų.

Raukšlėtasis erškėtis savaime auga Tolimųjų Rytų pajūryje. Vidurio zonoje kultivuojamas kaip dekoratyvinis ir vitamininis augalas. Esama daug jo atmainų, besiskiriančių žiedų spalva. Krūmai stiprūs, iki 2 m aukščio. Ūgliai apie 4 cm storio. Metūgliai žalsvai pilki, o daugiametės šakos pilkšvai rudos. Visi ūgliai ir šakos tankiai apaugusios dygliais, dygliukais ir šereliais. Dygliai pūkuoti, ploni, tiesūs, stambūs, aštrūs, trumpi, šviesūs, platėjančiu pagrindu.

Lapai sudėti iš 5-9 elipsiškų lapelių. Lapeliai – 2,5- 6,0 cm ilgio, stori, labai raukšlėti, trumpais bukais dantųkais, lapų viršutinė pusė plika, blizganti, apatinė – pilkšvai žalia, pūkuota.

Žiedai labai stambūs – 6-12 cm skersmens, raudoni, rečiau balti, kartais rožiniai, -dažniausiai pavieniai arba po 3-6 žiedynuose, malonaus aromato. Ziedynkočiai trumpi – 1,1-2,5 cm ilgio. Vainiklapiai širdiški. Kuokelių daug, taurėlapiai – 5, statūs.

Remontantinės rūšies augalai žydi nuo birželio pradžios iki vėlyvo rudens. Uogos labai stambios. Viena uoga sveria 7-8 g, o kai kurios – net 16 g. Sunokusios uogos oranžinės, raudonos ar tamsiai raudonos, beveik vyšninės. Uogos rutuliškos, kiaušiniškos arba kriaušės pavidalo, plikos, mėsingos, su nenukrintančiais, stačiais taurėlapiais, 1,6 cm aukščio, 2,5 cm pločio. Vidutiniškai nuo vieno krūmo surenkama 2,8 kg uogų. Minkštimas sudaro 80% uogos, joje yra 23-100 sėklų. Uogose aptinkama 1000 mg% vitamino C, 860 mg% vitamino P, 3 mg% karotino. Augalas išleidžia mažai atžalų.

Uebo erškėtis paplitęs Vidurinėje Azijoje ir auga kalnų šlaituose bei pamiškėse. Krūmas vidutinio didumo, 1-2 m aukščio, apačioje suskliaustas. Šakos lankiškos, nusvirusiomis viršūnėmis, ūgliai ir šakos rudai pilki, dygliuoti. Dygliai daugiausia tiesūs, kartais šiek tiek užlinkę į viršų, pavieniai arba augantys poromis, stori ir ploni, ties pagrindu smarkiai platėjantys, balsvi ir gelsvi. Metūgliuose būna ir adatiškų dyglių.

Lapai sudėti iš 7-9 lapelių, dažniau apskritai elipsiški ar atvirkščiai kiaušiniški, 4 cm ilgio ir 2,5 cm pločio, žali, lygūs ar truputį pūkuoti, matiniai ar blizgantys. Jų apatinė pusė kiek šviesesnė, apaugusi prigulusiais plaukeliais. Lapo danteliai paprasti. Lapkotis plonas, dygliuotas.

Žiedai balti, vidutinio didumo, 4,-6 cm skersmens, daugiausia pavieniai arba sukrauti po 2-3 žiedynuose. Žiedkočiai 0,5-3,0 cm ilgio, pliki arba pūkuoti.

Žydi labai anksti, masiškai, gegužės pabaigoje-birželio pradžioje. Uogos vidutinio didumo, nunokusios – raudonos, kiaušiniškos, su kakleliu, apaugusios plaukeliais, šereliais arba lygios. Taurėlapiai išsiskleidę arba statūs, sunokus uogoms, nenukrinta. Uoga sveria 2,2 g. Vieno krūmo derlius – 1,8 kg. Minkštimas sudaro 71% uogos, joje yra nuo 7 iki 44 sėklų. Erškėčio uogose esti 300 mg% askorbininės rūgšties (vitamino C), 800 mg% polifenolių (vitamino P). Pasitaiko žiemų, kai augantis erškėtis pašąla.

Daurinis erškėtis savaime auga Rytų Sibire ir Tolimuosiuose Rytuose. Tai status, iki 1,5 m aukščio krūmas su daugybe plonų geltonų šakų. Dygliai ties šakų pagrindu poriniai ir labai tankūs, o augantys ant metūglių prie lapų pagrindo šiek tiek lenkti, labai atlenkti, pilki arba gelsvi.

Lapai apskriti, abiejuose galuose siaurėjantys, ties viršūne pjūkliški, prie pagrindo – lygiakraščiai, smulkiai dantyti. Jų viršutinė pusė plika, apatinė – pūkuota. Žiedai tamsiai rožiniai, stambūs, iki 4 cm skersmens, susitelkę žiedynuose po 2-3 ir daugiau. Uogos nedidelės, nuo rutuliškų iki pailgų, lygios, raudonos, iki 1,5 cm skersmens, nenukrintančiais taurėlapiais. Šviežių uogų minkštime yra 1800 mg% vitamino C ir 2000 mg% vitamino P.

Dygusis erškėtis auga mūsų regione, Vakarų ir Rytų Sibire, Tolimuosiuose Rytuose ir Vidurinėje Azijoje. Krūmas iki 2 m aukščio. Šakos lankiškai išlenktos, tankiai apaugusios dygliais. Dygliai tiesūs, ploni, kartais šiek tiek užlenkti, rečiau ties lapo pagrindu išsidėstę poromis.

Lapai 3-15 cm ilgio, sudaryti iš 5-9 plačiai ovališkų ar pailgų, stambiai ir , giliai dantytų, kartais plaukuotomis gyslomis lapelių, kurių viršutinė pusė žalia, o apatinė – žydrai žalsva, plika. Žiedai pavieniai, rečiau – po 2-3, iki 6 cm skersmens, su rožiniu arba rusvu vainikėliu. Žydi birželio mėnesį.

Uogos lygios arba šeriuotos, kriaušės pavidalo arba kiaušiniškos, viršūnėlėje persmaugtos, abiejuose galuose siaurėjančios, 1,5-2,5 cm dydžio. Nunokusių uogų taurėla- piai nenukrinta. Vieno krūmo derlius – iki 3 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra iki 1300 mg% vitamino C ir iki 2200 mg% vitamino P.

Stambiavaisis erškėtis auga europinėje TSRS dalyje ir Kaukaze. Krūmas iki 2 m aukščio ir didesnis, su stačiais ūgliais. Dygliai reti, tiesūs, vienodi, yliški, su ovaliniu siaurėjančiais kraštais pagrindu, kartais su smulkiais, plonais, adatiškais ar šeriuotais dygliukais. Lapai dideli, iki 9 cm ilgio, plačiai elipsiški, melsvai žali, labai pūkuoti, lipnūs, ryškiai pjūklišku kraštu.

Žiedai auga po 2-3 arba pavieniui, 5 cm skersmens, tamsiai rožiniu vainikėliu. Uogos apaugusios šereliais, ova- liškos arba beveik rutuliškos, stambios, iki 3 cm ilgio, su nenukrintančiais stačiais taurėlapiais. Nuo krūmo surenkama iki 3 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra iki 1600 mg% vitamino C ir 500 mg% vitamino P.

Vitaminij VNIVI atrinktas iš hibridinių sėjinukų dėl didelio produktyvumo. Didžiausias krūmo derlius – 4,37 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra iki 3200 mg% vitamino C, 800 mg% vitamino P, 5,4 mg% karotino.            ,

Krūmas iki 2 m aukščio. Ūgliai apaugę šviesiais dygliais, derėjimo zonoje visai pliki. Viršutinė lapų pusė žalsva, apatinė – pilkai žalia. Uogos apskritai ovališkos, link viršūnėlės siaurėjančios, blizga, lygios, plikos, po 3-12 žiedyne. Uogos noksta’ vienu metu. Krūmai gerai dera apdulkinti vabzdžių. Žaliais auginiais dauginasi patenkinamai.

’Voroncovskij 1’ atrinktas iš hibridinių sėjinukų. Iš vieno krūmo gaunama po 3,5 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra 3000 mg%. vitamino C, 960 mg% vitamino P, 0,5 mg% folinės rūgšties.

Krūmas 2,5 m aukščio, metūgliai tiesūs, tamsiai žali, daugiamečiai – rusvai rudi. Pavieniai dygliai daugiausia susitelkę apatinėje ūglių dalyje, pasitaiko jų ir viršutinėje bei vidurinėje dalyse. Lapai tamsiai žali. Uogos apskritai pailgos. Veislė ištverminga žiemą, atspari ligoms, yra veislės ’Vitaminij VNIVI’ apdulkintoją. Išleidžia daug atžalų, gerai dauginasi žaliais auginiais.                                   , ‘

’Voroncovskij 2’ atrinktas iš hibridinių sėjinukų. Nuo vieno krūmo surenkama 2,5 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra 3000 mg% vitamino C, 650 mg% vitamino P.

Krūmas 2 m aukščio, ūgliai ir šakos šviesiai rudi. Dygliai plačiu pilkšvu pagrindu, išsidėstę ant šakų po vieną ir po du nuo ūglių pagrindo iki pat viršūnės. Lapai lygūs, viršutinė jų pusė tamsiai žalia, apatinė – pilkšvai žalia. Pagrindinė lapo gysla prie pagrindo šiek tiek dygliuota. Uogos apskritai kiaušiniškos su kakleliu viršutinėje dalyje, nukirstu pagrindu. Šios veislės erškėtis atsparus žiemos šalčiams, atžalų išleidžia nedaug. Gerai dauginasi auginiais, yra veislės ’Vitaminij VNIVI’ apdulkintojas.

’Voroncovskij 3’ atrinktas iš hibridinių sėjinukų. Maksimalus vieno krūmo derlius – 2,7 kg. Šviežių uogų minkštime yra 3200 mg% vitamino C, 700 mg% vitamino P, 2,9 mg% karotino.

Krūmas 2 m aukščio, ūgliai šviesiai rudi ir kaštoniniai su pilkšvomis apnašomis. Dygliai susitelkę apatinėje ir vidurinėje šakų dalyje iki šakojimosi vietos, šviesūs, plačiu pagrindu, ryškiai matomi ant ūglių ir šakų. Uogos kiaušiniškai pailgos, link viršūnėlės siaurėjančios.

’Rosijskij 1’ atrinktas iš natūraliai apdulkintų sėjinukų. Nuo vieno krūmo surenkama iki 2,3 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra 3200 mg% vitamino C, 600 mg% vitamino P.

Krūmas 2,5 m aukščio, metūgliai žali, daugiametės šakos rudai pilkos. Dygliai išsidėstę apatinėje šakų dalyje, šviesūs, auga žemyn tiesiu kampu. Lapai žali ir žalsvi, apatinėje pusėje pūkuoti, pilkšvos pelenų spalvos. Uogos dažniausiai rutuliškos, vienodo dydžio. Šios veislės erškėtis ištvermingas žiemą, išaugina daug atžalų ir gerai įsišaknija dauginamas žaliais auginiais.

’Rosijskij 2’ atrinktas iš natūraliai apdulkintų sėjinukų. Iš vieno krūmo surenkama iki 2,3 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra 3800 mg.% vitamino C, 3200 mg% vitamino P.

Krūmas iki 2 m aukščio, metūgliai žali, daugiametės šakos rudai pilkos. Dygliai minkšti, ploni, auga apatinėje ūglių dalyje. Viršutinėje šakų dalyje dyglių nedaug, jie aštresni, išsidėstę poromis. Lapai žali ir žalsvi, jų apatinė dalis pūkuota. Uogos pailgai verpstiškos.

Si veislė atspari žiemos šalčiams, duoda daug atžalų ir gerai įsišaknija dauginama žaliais auginiais.

’Besšipnij VNIVI’ atrinktas iš natūraliai apdulkintų sėjinukų. Nuo vieno krūmo surenkama iki 1,29 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra 2800 mg% vitamino G, 3000 mg% vitamino P, 1600 mg% katechinų. Krūmas 2,3 m aukščio, metūgliai žali, daugiametės šakos rudai pilkos. Dyglių visai nėra. Uogos lygios, pailgai ir rutuliškai kūgiškos. Veislė atspari žiemos šalčiams, išaugina daug atžalų.

erskeciu veisles

’Pozdnespelij’ atrinktas iš natūraliai apdulkintų sėjinukų. Iš vieno krūmo surenkama 3,4 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra 3000 mg% vitamino C ir 1700 mg% vitamino P. Krūmas iki 2 m aukščio. Uogos šunoksta 15 dienų vėliau negu kitų veislių.

’Jubileinij’ atrinktas iš sėjinukų dėl didelio derlingumo ir stambių vaisių. Nuo vieno krūmo surenkama iki 3,5 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra apie 1000 mg% vitaminų C ir P. Krūmas 1,5 m aukščio. Uogos sunoksta beveik vienu laiku, jose daug minkštimo. Veislė atspari žiemos šalčiams, atžalų išaugina labai mažai.

’Krupnoplodnij VNIVI’ atrinktas iš sėjinukų dėl gero derlingumo ir produktyvumo, stambių uogų bei didelio minkštimo kiekio jose. Nuo vieno krūmo surenkama iki 4 kg uogų. Šviežių uogų minkštime yra iki 1000 mg% vitamino C, 950 mgVo vitamino P, 4,7 mg% karotino, 2,9 mg% tokoferolių.

Krūmas iki 2 m aukščio, smarkiai augantis, vidutiniškai išsiskleidęs, ūgliai stori. Metiniai ūgliai žali, daugiamečiai- tamsiai pilki ir rusvai pilki. Ūgliai ir šakos gausiai apaugę; smulkiais ir vidutinio didumo dygliais. Lapai sudėtiniai, jų viršutinė pusė plika, blizganti, apatinė – pilkai žalia, pūkuota.

Kolektyviniame sode tinka auginti remontantinę erškėčio rūšį – raukšlėtalapį erškėtį (Rosa rugosa). Krūmai žemaūgiai, iki 1,5 m aukščio. Uogos stambios, pradeda nokti – rugpjūčio pradžioje ir noksta iki pat šalnų; ligų nepažeidžiamos. Sunokusios uogos vartojamos vitaminizuoti įvairiems naminiams vaisių ir daržovių gaminiams, kurie paprastai ruošiami visą vasaros ir rudens sezoną.

Įvairios šios rūšies erškėčio formos plačiai naudojamos želdinimui. Gerai išsivysčiusių krūmų nepuola jokios ligos, jie kompaktiški, tamsiai žali, žydi visą vasarą. Be to, ant krūmų tuo pačiu metu dera oranžiniai ir žali vaisiai, gražiai skleidžiasi ir žydi pilnaviduriai malonaus kvapo žiedai. Šią rūšį galima dauginti sėklomis rudenį, rugsėjo pabaigoje. Sėjama į derlingą smėlio dirvožemį 1-1,5 cm gyliu gerai apšviestoje vietoje.

Kaip auginti erškėtį sode?

Erškėtis dauginamas sėklomis, šaknų atžalomis, dalijant krūmą ir auginiais. Sėklos 3,5-6,0 mm ilgio, turi labai kietą luobelę, dėl kurios jos sunkiau stratifikuojasi. Stratifikacija nepasiseka, jei sėklos imamos iš nesubrendusių uogų. Sėklai skinamos rudos, ne visai sunokusios ir paraudonavusios uogos. Nedelsiant atskiriamas minkštimas ir sėklos iki sėjos laikomos šaldytuve drėgname smėlyje.

Sėti geriau rudenį, kad sėklos natūraliai stratifikuotųsi. Kitais metais daigai gerai sudygsta. Jie prižiūrimi purenant dirvą, ravint piktžoles, laistant, papildomai tręšiant, naikinant kenkėjus ir ligų pradus.

Šaknų atžalos kasamos plantacijose ar sąžalynuose. Jos 1-2 metus auginamos medelyne ir gerai prižiūrimos. Žaliais auginiais dirbtinio rūko sąlygomis praktiškai dauginamos visos erškėčio rūšys ir veislės.

Į nuolatinę vietą sodinami gerai išsivystę dvimečiai sodinukai. Geriausia sodinti rudenį. Sodinimo schema – 3×1,5 m, duobės dydis – 0,7X0,7X0,7 m. Erškėčio veislės nesavidulkės, todėl, kad geriau apsidulkintų, sodinamos kelios veislės.

Organinių trąšų norma vienam augalui – 10-15 kg. Įterpiama ir mineralinių trąšų: 100 g fosforo, 25g kalio ir 15 g azoto veiklios medžiagos. Trąšos duobėje gerai sumaišomos su žemėmis.

Prieš sodinimą sodinukų ūgliai patrumpinami per 2-3 pumpurus paliekant 12-15 cm; šaknys pamirkomos molio tyrėje. Sodinukai statomi į duobę, pataisomos šaknys, aplink sodinuką lengvai sumindoma. Laistoma 2 kartus po 10l vandens vienam augalui.

Palaisčius dirva mulčiuojama. Mulčiuoti jauni sodinukai pirmais metais geriau prigyja, auga ir vystosi, pagerėja dirvos fizinės savybės, lėčiau auga piktžolės, todėl augalų keletą metų nereikia ravėti.

Muičiui naudojamas humusas, durpės, pjuvenos ir kitos organinės medžiagos. Prieš mulčiuojant dirva eilėse purenama 10-12 cm gyliu, po to dedamas 3-5 cm mulčio sluoksnis. Po 2 metų mulčias susiskaido ir vėliau turi teigiamos įtakos maitinimo režimui ir aeracijai.

Trąšos – viena svarbiausių agrotechnikos priemonių dideliam erškėtuogių derliui gauti. Prieš sodinimą gerai patręšus dirvą organinėmis ir mineralinėmis trąšomis, jauniems augalams pirmais 3 metais pakanka fosforo ir kalio trąšų.

erskeciu uogos

Kad augalai geriau vystytųsi, kiekvienais metais po krūmais beriama azoto trąšų. Dirva jomis papildomai tręšiama 3 kartus. Pirmą kartą tręšiama anksti pavasarį, atšilus dirvai, antrą kartą birželio-liepos mėnesį, kai intensyviai auga ūgliai ir formuojasi vaisiai, trečią kartą – rugsėjo mėnesį, nuėmus derlių, tačiau mažesniais kiekiais, kad būtų didesnis ateinančių metų derlius.

Šaknų atžalas, išaugusias už krūmų vainiko ribų, kultivuojant reikia pašalinti, nes jos apsunkina plantacijos priežiūrą, nualina dirvą, silpnina motininį augalą, ir dėl to surenkamas mažesnis uogų derlius.

Pirmais augimo metais krūmai formuojami, kad skeletinės šakos smarkiai augtų ir gerai šakotųsi. Tam tikslui, pasodinus augalą, kiekviena šaka apipjaustoma. Genėti patogiau prieš sodinant. Pasodinti augalai dvejus metus negenimi, kad ataugtų antžeminė dalis ir šaknys. Trečiais metais krūmus reikia vėl genėti. Tuo metu jau susiformuoja nuo 3 iki 6 stiprių vienamečių 1,5 m aukščio šakų. Pirmiausia genimos silpnos, žemai augančios, aplaužytos ir per ilgos šakos, taip pat šakniastiebinės atžalos, išeinančios už apsauginės zonos ribų. Nugenėtame krūme turi likti ne daugiau kaip 5 gerai išsivysčiusios vienametės šakos.

Ateinančių trejų metų laikotarpiu atauginama antžeminė dalis, kasmet paliekant 4-6 naujai susiformavusius nulinius ūglius. Taigi, praėjus ketveriems metams, erškėčio krūmų antžeminė dalis, kurią turėtų sudaryti apie 20 skirtingo amžiaus šakų, visiškai susiformuoja.

Penktais metais prasideda intensyvaus derėjimo periodas. Vėliau antžeminė erškėčio krūmų dalis prižiūrima reguliariai kasmet pašalinant senas, nebederančias šakas. Tai viena svarbesnių priemonių erškėčio krūmų derėjimui prailginti. Erškėtis gali atsinaujinti ūgliais, todėl, pašalinus iš krūmų nebederančias šakas, išauga naujos ir duoda didesnį derlių.

Šakos gali geriau derėti, kai pinciravimu sudaromos optimalios sąlygos metūgliams šakotis. Pinciruojamo krūmo vainikas būna žemesnis, šakos storesnės ir stipresnės, o patys krūmai „neišvirsta“. Kai kuriais atvejais užleistus erškėčio krūmus galima atjauninti visiškai išpjovus ūglius. Nugenėjus augalą, išauga nauji ūgliai, ant kurių jau ateinančiais metais formuojasi žiediniai pumpurai.

Norint gauti aukštos kokybės vitamininę žaliavą, erškėčio uogos skinamos techninės brandos fazės. Paprastai jos pradedamos skinti rugpjūčio antroje pusėje ir baigiamos iki rudens šalnų. Po šalnų ir atšilimų uogose sumažėja vitaminų. Šviežiai surinktos uogos turi būti sveikos, visiškai sunokusios, su taurėlapiais ir vaiskočiais, nepažeistos, sausos, silpno specifinio kvapo.

erskeciu ligos

Džiovinti uogas galima lauke pavėsyje arba nekaitrioje orkaitėje. Šviežiai surinktos uogos greitai išdžiūsta. Jos paskleidžiamos 10 cm sluoksniu ir laikomos ne ilgiau kaip 2 paras vėsioje patalpoje. Tinkamai išdžiovintos erškėčio uogos būna raukšlėtu paviršiumi nuo oranžiškai raudonos iki rusvai raudonos spalvos. Džiovintos uogos turi būti ne drėgnesnės kaip 14%, saldžiarūgštės, be kvapo, jų minkštimas kietas, trapus, paviršius blizgantis arba matinis, raukšlėtas.

Išdžiovinus nuvalomi taurėlapiai, atskiriamos apdegusios ir pajuodavusios uogos, šakelės, lapai ir kitos priemaišos.

Būna tam tikrų sunkumų džiovinant sveikas uogas namų sąlygomis, nes dauguma jų stambios, padengtos kieta stora odele, turi iki 18% cukrų ir termiškai nepatvarių vitaminų grupę. Džiovinimo pradžioje uogų paviršius intensyviai džiūsta, o vidiniai sluoksniai-lėčiau. Išdžiūvęs viršutinis sluoksnis sudaro apvalkalėlį, trukdantį uogai vienodai džiūti. Džiovinamos sveikos uogos namų sąlygomis netenka daug vitaminų, todėl jas reikia perpjauti pusiau. Tuomet jos išdžiūsta palyginti vienodai ir greitai, praranda mažiau vitaminų ir biologiškai aktyvių medžiagų.


Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *