kardeliai gladioles

 

VIETOS IR DIRVOS PARINKIMAS
Šviesos, drėgmės ir maisto medžiagų atžvilgiu kardeliai yra ypač reiklūs. Labai svarbu, kad vieta būtų gerai apšviesta. Jiems kenkia net dalinis užpavėsinimas: augalai silpnai auga, vėliau žydi, žiedai ne tokie puošnūs. Užpavėsintame plote kardeliai ištįsta, būna ne tokie atsparūs ligoms ir kenkėjams. Be to, mažiau išauga gumbapumpurių, gumbasvogūniai nevisiškai subręsta ir žiemą blogiau išsilaiko.
Vieta kardeliams parenkama apsaugota nuo vyraujančių vėjų, kad, augalams žydint, nebūtų išlaužomi žiedynai. Reljefas turi būti lygus, su mažu nuolydžiu (nuo 1-3° iki 5°), geriausia į pietų pusę. Tokiose vietose dirva geriau įšyla, o lietingą vasarą nėra pavojaus augalams išmirkti. Gruntinis vanduo turi būti giliai.
Dirva kardeliams turi būti puri, geros aeracijos. Geriau tinka priesmėlio ar lengvo priemolio dirvos, kuriose gausu humuso. Sunkesnių priemolio dirvų reikia pagerinti fizines savybes. Poringumą padidina rupus smėlis, durpės, perpuvęs mėšlas ar pjuvenos. Pjuvenos dirvos struktūrą pagerina 4-5 metams, be to, labai suintensyvina dirvos mikroorganizmų veiklą. Iš pradžių jie sparčiai dauginasi ir sujungia dirvos azotą, o vėliau jį išskiria. Pjuvenas reiktų išberti rudenį, dar geriau sumaišius kartu su durpėmis. Lenkijoje ir Vokietijoje dirvos struktūra gerinama susmulkintos žievės – medžio apdirbimo pramonės atliekomis. Susmulkintas žieves pridedama azoto trąšų (500 g/m3), ne mažiau kaip pusmetį laikoma krūvose, po to beriama į dirvą.
Kardeliams dirvos reakcija gali būti neutrali arba silpnai rūgšti. Geriausiai, kai PH-6,2-6,8. Jei dirvoje auga rūgštynės, klestenės, asiūkliai, dirvinės našlaitės, tai rodo, kad ji yra rūgšti ir kardeliams netinka. Nerūgščioje dirvoje vyrauja apyninė liucerna, bekvapė ramunė, darželinė žliūgė, garstukas, kibusis lipikas.
Rūgščias dirvas reikia kalkinti. Tam tikslui naudojamos kalkės, kreida, cemento dulkės, pelenai. Geriausiai tinka kreida. Statybines kalkes reikia naudoti atsargiai, nes dirvą galima greitai padaryti šarmine, o tai skatina bakteriozės pasireiškimą. Geriausia kalkinti rudenį. Dirvą suarus, kalkės (ar kitos kalkinės medžiagos) įterpiamos kultivatoriumi. Tačiau galima kalkinti ir pavasarį, prieš sodinant gumbasvogūnius.
Ilgamečiais tyrimais nustatyta, kad įvairių kalkinių medžiagų ekvivalentiški kiekiai maždaug vienodai mažina dirvos rūgštingumą. Jei dirvos pH mažesnis kaip 5, geriausia ją kalkinti per kelis kartus, kasmet rūgštingumą sumažinant vienetu. Kalkinti nereikia tų dirvų, kurių pH ne mažesnis kaip 6.
Parenkant dirvą reikia žiūrėti, kad joje kardeliai nebūtų augę 5 metus, nes ligų sukėlėjai – grybai ir bakterijos – dirvoje išlieka keletą metų. Patartina sodinti po kaupiamųjų ir ankštinių kultūrų, taip pat daugiamečių žolių, nes jos pagerina dirvos struktūrą ir derlingumą. Negalima kardelių sodinti po ratilių, nes šie augalai yra pažeidžiami to paties viruso, kurio šeimininku yra ratiliai. Jeigu vienoje sėjomainoje tenka auginti šias abi kultūras, tai ratilius geriau sodinti po kardelių. Nepatartina sodinti ten, kur augo kiti svogūniniai ar gumbasvogūniniai augalai, taip pat pomidorai, agurkai, moliūgai, pupelės, špinatai ir bulvės.

DIRVOS PARUOSIMAS IR TRĘŠIMAS
Dirva kardeliams ruošiama iš anksto. Jei ji mažai sukultūrinta (keletą metų netręšta organinėmis trąšomis, užteršta daugiametėmis šakniastiebinėmis piktžolėmis), tai pradedama ruošti pavasarį, t. y. prieš metus. Kad lengviau būtų išnaikinti piktžoles, patartina laikyti juodą pūdymą. Birželio mėn. negiliai įterpiamas mėšlas iki 500 t/ha. Maždaug po pusantro mėnesio dirva suariama ar perkasama apie 30cm gyliu (po kiekvieno dirvos dirbimo kruopščiai išrenkami piktžolių šakniastiebiai).
Gerai sukultūrinta dirva ruošiama iš rudens. Ji išlyginama, suariama ir kartu įterpiamos perpuvusios organinės trąšos: priemolio dirvose- 100-150 t/ha, o lengvose priesmėlio – 150-200 t/ha. Nuo šviežio mėšlo labai plinta įvairios grybinės ligos. Rudenį reikia išberti fosforo ir kalio trąšas, o pavasarį, ruošiant dirvą sodinimui- azoto.
Prieš išberiant trąšas reikia padaryti dirvos analizę. Botanikos sode kardeliams dirva rudenį pagerinama durpėmis, išberiant 5-7cm storio sluoksnį. Prieš rudeninį arimą tręšiama kaulamilčiais (500-700kg/ha), superfosfatu (500kg/ha) ir kalimagnezija (500 kg/ha). Pavasarį, balandžio pradžioje, dar išberiama kristalino ir kalio sulfato(po 400kg/ha). Pastebėta, kad kardeliai labai gerai auga, patręšus juos pavasarį ragų nagų miltais (500-700 kg/ha).

kardeliu sodinimas

PAGRINDINES TRĄŠOS
Mėšlas. Kraikinis mėšlas turi 17-25%, bekraikis pusskystis – 8-12%, bekraikis skystas – mažiau kaip 8% sausų medžiagų. Mėšlo sausose medžiagose yra apie 2% N, 0,8-1% P205, 2,4-2,8% K20, 3% CaO, taip pat mažesnis kiekis magnio, sieros ir kitų mikroelementų.
Amonio sulfatas – smulkūs, balti, pilkai rusvu, žalsvu ar kitokiu atspalviu nedrėgstantys ir nesu- puolantys kristalai. Turi 20,5% N (azoto).
Amonio salietra – dažniausiai iki 3 mm skersmens baltos granulės (rutuliukai), linkusios drėgti ir supulti į gabalus. Turi iki 34% N (azoto).
Kalio salietra – labai smulkūs, balti, mažai drėgstantys, bet per ilgesnį laiką supuolantys kristalai. Turi apie 14% N ir apie 46% K20 (kalio).
Superfosfatas – šviesiai pilkšvi, lipnoki, per ilgesnį laiką supuolantys milteliai arba tokios pačios spalvos, iki 5 mm skersmens, beveik nesupuolančios granulės. Abiejų rūšių superfosfatas turi iki 19,5% P205 (fosforo).
Kalio druska ir kalio chloridas – dažniausiai raudoni, smulkūs, mažai drėgstantys, per ilgesnį laiką supuolantys kristalai. Kalio druska turi iki 45%, kalio chloridas – apie 60% K2Q.
Kalio s u 1 f a t a s – balti, smulkūs, kristališki, nedrėgstantys ir nesupuolantys milteliai. Turi apie 50% K20.
Kristalinas -baltos, apie 2 mm skersmens, drėgstančios ir šiek tiek supuolančios granulės. Turi įvairų azoto, fosforo ir kalio kiekį – iš viso apie 50% (apie 20% N, 16% P205 ir 10% K20 ir kt.).

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

GUMBASVOGŪNIŲ IR GUMBAPUMPURIŲ PARUOSIMAS SODINIMUI
Likus 2-3 savaitėms iki sodinimo gumbasvogūniai nulukštenami (pašalinami sausieji dengiamieji lukštai), stengiantis nepažeisti gumbasvogūnių ir nenulaužti daigų, kurie kartais prasikala anksti. Po to atrenkami ligoti gumbasvogūniai (šie sudeginami ar užkasami giliai žemėje). Nelabai pažeistos vietos aštriu peiliu išpjaunamos iki sveikų audinių ir pjūviai apibarstomi susmulkinta medžio anglimi su siera arba perliejami stipriu (0,5%) kalio permanganato tirpalu.
Gumbasvogūniai prieš sodinimą beicuojami. Nuo tripsų ir kitų kenkėjų, taip pat nuo ligų gera priemonė yra česnakų ištrauka (iš 1kg česnakų išspaudžiamos sultys ir išmaišomos 10l vandens), mirkoma 2-3 valandas.
Naudinga gumbasvogūnius apdoroti mikroelementais. Jie skatina kardelių augimą, užauga puošnesni žiedai. Nulukštenti gumbasvogūniai 12-16 valandų mirkomi mikroelementų tirpale: 0,25-0,3 g/l vario sulfato, 0,1-0,2 g/l boro rūgšties, 0,15-0,2 g/l kalio permanganato ir 0,05-0,1 g/l kobalto nitrato. Po to tuojau reikia sodinti. Tačiau kasmet mirkyti gumbasvogūnius mikroelementų tirpale nepatartina. Kad kardeliai anksčiau pradėtų žydėti, reikia gumbasvogūnius sudaiginti šiltoje ir šviesioje patalpoje.
Kardelių gumbapumpuriai, ypač mažesni, sunkiai dygsta ne tik dėl kieto apvalkalėlio (lukšto), bet ir dėl to, kad jame yra dygimą stabdančių medžiagų – inhibitorių. Todėl naudingiausia būtų pašalinti lukštą. Tačiau tai nelengvas darbas. Bandymais nustatyta, kad inhibitorių veikimas susilpnėja, gumbapumpurius pamirkius šiltame vandenyje, kalio permanganato tirpale, taip pat palaikius juos ilgesnį laiką nepasodintus (metus išlaikyti sandėlyje kitais metais geriau sudygsta).
Atliktas toks bandymas: gumbapumpuriai po polietilenine plėvele buvo sėjami sausi ir sudaiginti smėlyje (gumbapumpurių ir smėlio santykis 1:1, temperatūra 20-25 °C, smėlis drėkintas silpnu kalio permanganato tirpalu). Paaiškėjo, kad daiginti gumbapumpuriai sudygo po 10-15, o sausi – po 40-50 dienų. Be to, daiginti gumbapumpuriai iki rudens užaugino daugiau stambių gumbasvogūnių.
Gumbasvogunius dar galima daiginti durpėse ar smulkiame žvyre (2 dalys durpių ar žvyro ir 1 dalis gumbapumpurių; temperatūra 18-25 °C). Prieš tai patartina juos 24 valandas pamirkyti šiltame vandenyje (30-35 °C). Pasirodžius daigeliams, gumbapumpuriai pasėjami kartu su durpėmis ar žvyru.

sodinimas
SODINIMAS

Sodinimo laikas. Kardeliai sodinami pavasarį, kai dirva pradžiūva, o temperatūra 10-12cm gylyje 10 °C. Sodinti į šaltesnę dirvą nerekomenduojama, nes gumbasvogūniai nedygsta, o per ilgesnį laiką, ypač jeigu dirva drėgnoka, gali ir supūti. Iš praktikos žinoma, kad, gumbasvogūnius pasodinus 10-12 dienų vėliau į šiltesnę (apie 10°C) dirvą negu į šaltą, augalai nenusileidžia anksčiau sodintiems. Jei dirvos temperatūra aukšta, gumbasvogūniai blogai šaknijasi, o daigai auga greitai. Tai nepageidautina. Lietuvoje priklausomai nuo konkrečios sodinimo vietos ir meteorologinių sąlygų kardelius galima sodinti balandžio antroje pusėje-gegužės pradžioje. Gumbapumpurius ir mažus gumbasvogūnius reikia sodinti anksčiau negu didelius.
Sodinimo būdai, atstumas, gylis. Sodinimo būdai yra keli: vienaeilis, dvieilis, trieilis ar ketureilis juostinis ir lysvėse. Vienaeilis sodinimo būdas labai neekonomiškas ir dabar mažai kur taip sodinama. Dažniausiai sodinama dviem lygiagretėmis eilėmis. Vagutės padaromos plūgu, o gumbasvogūniai išdėstomi rankomis. Atstumas tarp dvieilių juostų – 50-70 ;cm, tarp eilių – 20-25cm, o tarp gumbasvogūnių 1- 2 gumbasvogūnių skersmenys. Sunkesnėse dirvose arba ten, kur gruntinis vanduo negiliai, geriau sodinti į lysves. Jos daromos 1,2 m arba 1,0 m pločio ir 10-15cm aukščio, tarplysvis – 40- 50cm pločio, eilutės – išilgai ar skersai lysvės. 1 frakcijos gumbasvogūniai sodinami 25cm, II ir III frakcijų bei gumbapumpuriai 10- 20cm atstumu. Tankiau daryti eilutes nepatartina, nes sunkiau augalus prižiūrėti. Priklausomai nuo gumbasvogūnių didumo ir sodinimo atstumo į 1 ha pasodinama nuo 300 iki 700 tūkst. vienetų, o gumbapumpurių – 200-300 kg/ha.
Stambūs gumbasvogūniai sodinami 8-10cm gyliu, lengvoje priesmėlio dirvoje galima sodinti iki 12cm gylio, sunkesnėje priemolio dirvoje 5-8cm gyliu. II ir III frakcijos gumbasvogūniai sodinami 5-8cm gyliu. Negiliai pasodinti greičiau sudygsta ir užaugina daugiau gumbapumpurių, bet sunkiau augalus prižiūrėti: reikia dažniau laistyti, o butanizacijos ir žydėjimo periodu žiedynstiebius būtina priraišioti.
Retesnių veislių gumbapumpurius geriau sėti į lysves eilutėmis (40-70 vnt/m). Atstumas tarp jų- 15- 20cm. Stambūs (1cm skersmens ir didesni) sėjami 4- 5cm, smulkesni (nuo 0,5 iki 1cm skersmens)- 3-4cm, o mažesni negu 0,5cm skersmens – 2,0–2,5cm gyliu.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here