naturalus vaistai is svogunu

 

Savo cheminės sudėties dėka svogūnai ne tik maistui, bet ir medicinos reikalams vartojami labai įvairiai.
Jau senovės gydytojai pastebėjo, kad svogūnuose esančios lakiosios medžiagos apsaugo žmones nuo įvairių ligų. Senovės garsūs medikai – Hipokratas, Dioskoridas, Galenas savo veikaluose rašė apie puikų svogūnų, česnakų ir medaus mišinio gydomąjį efektą. Avicena nurodė, kad svogūnų sultys gydo anginą, stiprina gleivinę, žadina apetitą, virškinimą, o vėliau – jau XII amžiuje sudarytoje Salerno medicinos mokyklos pirmojoje farmakopėjoje (Sveikatos kodekse) gana smulkiai yra aprašytos svogūnų gydomosios savybės. Joje rekomenduojama naudoti ir patį svogūną, ir jo sultis, antpilus, kompresus, tepalus.
Apie svogūnų vertingumą galima spręsti ir iš to, kad Kryžiaus karų laikotarpiu už 8 svogūno galveles buvo galima iškeisti nelaisvėn patekusi karį.
Dėmesys svogūnui nesumažėjo ir vėlesniais laikais. XV-XVI amžiuje gyvenusio garsaus vokiečių gydytojo Paracelso veikaluose bei XVIII amžiaus raštijos paminkluose pateikiami receptai apie svogūnų vartojimą gydymui. O iš Rusijos valstybės istorijos yra žinoma, kad jau caras Ivanas Rūstusis virtą svogūną dėdavęs ant pūliuojančių opų.
Apie svogūnų gydomąsias savybes sklando įvairių pasakojimų. Pavyzdžius, šio amžiaus pradžioje tarp Rusijos homeopatų buvo pasakojama apie vieną ligonį, kuris ilgai ir skausmingai kentėjo nuo inkstuose esančių akmenų. Gydytojai šiam ligoniui buvo uždraudę visus aštrius valgius. O ligonis, nors ir kaip būtų keista, prašydavo ir tiesiog maldaudavo duoti jam svogūnų. Žinoma, į jo prašymus atsižvelgta nebuvo. Ligonis mirė labai kentėdamas. Po skrodimo gydytojai išėmė inkstuose esančius akmenis ir kaip ligos įrodymą atidavė artimiesiems. Šiems labai įsiminė ir nedavė ramybės keisti ligonio prašymai. Ir jie padarė bandymą: sutarkavo svogūną, išspaudė sultis ir į jas įmetė vieną iš ligonio inkstuose rastų akmenų. Ir kaip jie buvo nustebinti ir sukrėsti, pamatę, kad akmuo sultyse ištirpo.
Gyvenimiška patirtis žmones vertė susidomėti svogūno panaudojimo galimybėmis. Įvairių šalių tautos ir tautelės svogūną gydymui vartojo gana plačiai ir įvairiai. Keptus svogūnus dėdavo ant furunkulų, kompresus ir pavilgus iš piene virtų svogūnų vartojo pigmentinėms veido dėmėms naikinti. Šviežias sultis vartojo karpoms šalinti, kai kurioms odos grybelinėms ligoms gydyti. Be to, sulčių bei košelės kompresais buvo gydomos pūlinės ir ilgai negyjančios opos bei žaizdos.
Šiame amžiuje dėmesys svogūnams nesumažėjo. Įvairiose šalyse mokslinio tyrimo institutai bei pavieniai mokslininkai tyrė svogūnų gydomąsias savybes.
4-5-ame praito amžiaus dešimtmetyje rusų mokslininkas prof. B.Tokinas tyrė svogūnų lakiąsias medžiagas, kurias pavadino fitoncidais. Tai augaliniai antibiotikai, kurie naikina stafilokoką, difterijos, tuberkuliozės lazdeles. Šie fitoncidai naikina ne tik bakterijas, bet ir paprasčiausius grybelmius, gyvulinės kilmės mikroorganizmus.
Jeigu sutarkuotos svogūno ar česnako košelės padėsime po gaubtu, kur yra padėta atitinkamų bakterijų, infuzorijų ar grybelinių sukėlėjų, tai po keliolikos valandų jie visi žūsta. Ši svogūnų savybė paaiškina ir augalų tarpusavio sąveiką. Jau seniai pastebima, kad vieni augalai blogai auga šalia kitų, o kiti – atvirkščiai. To priežastis – cheminės medžiagos, kurias augalai išskiria ne tik požeminėje, bet ir antžeminėje dalyje. Dėl šios svogūnų savybės daugelis žmonių rudens ir žiemos periodu suvartoja daugiau svogūnų. Sakoma, kad, siaučiant virusinėms infekcinėms ligoms, reikia sutarkuoto svogūno ir česnako išdėstyti lėkštelėse kambariuose, prie durų, nes tai gera profilaktinė priemonė. Išsiskiriantys fitoncidai neduoda plisti viruso bakterijoms.
Antrojo pasaulinio karo metais gydytojai sėkmingai vartojo svogūno preparatus ilgai negyjančioms žaizdoms ir opoms gydyti. Ypač veiksminga buvo gydant pūlines žaizdas po kojos amputacijos: šviežiai sutrinto svogūno sultimis dezinfekuodavo žaizdą. 2-3 kartus taip apdorota žaizda greičiau sugydavo.

naturali medicina
Svogūnų ir jo preparatų įtaką žmogaus ir gyvūnų organizmui tyrė Ukrainos Charkovo medicinos instituto farmakologijos katedra. Piatigorsko farmacijos instituto organinės ir biologinės chemijos katedros darbuotojai tyrė svogūnų lukštų preparato įtaką cholesterino kiekiui gyvūnų kraujyje. Krokuvos gydytojai, vadovaujami prof. Aleksandravičiaus, paskelbė spaudoje savo priešvėžinius tyrinėjimus. Jų nuomone, įvairūs navikai žmogaus organizme atsiranda tada, kai jam trūksta magnio. O svogūnai – tai viena iš tokių daržovių, kuriose yra šio elemento, ypač svogūnų laiškuose. Šį teiginį patvirtino ir Kemerovo medicinos instituto hospitalinės terapijos katedros darbuotojai, kurie kompleksiškai vandeniniais svogūnų sulčių preparatais gydo onkologinius ligonius. Šių preparatų antinavikinį veikimą aiškina priešuždegiminiu aktyvumu, sveikų audinių gyvybingumo stimuliavimu.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here