ziedgrauzis

Braškėms ir žemuogėms kenkia avietinis-žemuoginis žied-graužis, žemuoginė ir voratinklinė erkutės, žemuoginė nematodą, žemuoginė stiebinė nematodą, paprastasis grambuolys, žemuoginis lapgraužis, žemuoginis lapsukis, žemuoginis pjūklelis ir kai kurie kiti.

AVIETINIS – ŽEMUOGINIS ŽIEDGRAUŽIS

(Anthonomus rubi Hbst.) – vienas iš žalingiausių žemuogių ir braškių kenkėjų. Nuo jo labiausiai nukenčia ankstyvosios veislės. Vabalai kiaušinėlius deda į geriausiai išsivysčiusius, stipriausius butonus. Didžiausią žalą avietinis-žemuoginis žiedgraužis padaro apleistuose uogynuose (žr. aviečių kenkėjai). Kadangi žemuogės ir braškės pradeda žydėti anksčiau už avietes, jos nuo šio kenkėjo labiau nukenčia, nes vabalai į butonus ima dėti kiaušinėlius.
Kovos priemonės
1. Žemuoges ir braškes auginti izoliuotai nuo aviečių.
2. Žiedgraužio pažeistus butonus surinkti ir sunaikinti. Rudenį surinkti senus lapus ir piktžolių liekanas, nes po jais slepiasi žiemojantys žiėdgraužio vabalai.
3. Prieš žydėjimą augalai purškiami 0,3 proc. karbofosu. Esant gausiai kenkėjų, augalai purškiami ir derlių nuėmus.

ŽEMUOGINĖ ERKUTĖ

(Tarsonemus pallidus Banks.) – pavojingas kenkėjas. Pažeistų augalų stipriai sumažėja derlingumas.
Žiemoja suaugusios erkutės prie augalo šaknų. Pavasarį jos pereina ant jaunų braškių lapelių ir minta čiulpdamos jų sultis. Pažeisti lapeliai susiraukšlėja, neauga, neretai nudžiūsta.
Per vasarą priklausomai nuo metereologinių sąlygų išsivysto keletas generacijų.
Kovos priemonės
1. Sodinti tik sveiką, kenkėjais neapkrėstą sodinamąją medžiagą. Reguliariai purenti žemę. Saikingai laistyti, kad nesusidarytų drėgmės pertekliaus.

zemuogine erkute

PAPRASTOJI VORATINKLINĖ ERKUTĖ

(Tetranychus urticae Koch.) – polifaginis kenkėjas, kuris gali maitintis daugiau kaip ant 250 augalų.
Žiemoja suaugėliai. Ant braškių ir žemuogių lapų erkutės pasirodo anksti pavasarį. Jos randamos ant peržiemojusių lapų. Erkutės išlenda iš žiemojimo vietų oro temperatūrai pakilus iki 10-12°C šilumos. Pradžioje erkutės būna oranžiškai raudonos spalvos, o pradėjusios maitintis, įgauna pilkai žalių spalvą. Šį požymį galima laikyti fenologiniu indikatoriumi erkučių išėjimo iš žiemojimo vietų pabaigai nustatyti. Netrukus po išėjimo iš žiemojimo vietų, patelės pradeda dėti kiaušinėlius. Juos deda ant apatinės lapų pusės. Viena patelė padeda 50-80 kiaušinėlių. Ypač intensyviai erkutės dauginasi esant šiltiems ir ankstyviems pavasariams. Vienai erkučių generacijai išsivystyti reikalinga 120- 135°C efektyvių temperatūrų suma (virš -10°C). Daugiausia erkučių ant braškių bei žemuogių būna uogų nokimo pradžioje, vėliau jų sumažėja. Tuo metu senieji lapai sukietėja ir jų maitinimuisi nelabai tinka. Erkutės iš braškių ir žemuogių pereina ant piktžolių ir ten maitinasi. Todėl būtina naikinti piktžoles. Natūralūs erkučių priešai yra plėšriosios blakutės, kurios sugeba reguliuoti voratinklinių erkučių populiacijos gausumą tik tada, kai jų yra nedaug. Insekticidai naudojami, jei ant 1 lapo randama daugiau kaip 60 erkučių.
Kovos priemonės
1. Pastoviai naikinamos piktžolės. Nuėmus derlių, nupjaunami, surenkami ir sukompos- tuojami lapai.
2. Nedidelius braškių ir žemuogių plotus tikslinga nupurkšti svogūnų, česnakų, bulvių, drignių arba tabako nuovirais. Esant gausiai erkučių, prieš susiformuojant žiedynams, purškiama 0,3 proc, karbofosu arba 0,2 proc. keltanu.

ŽEMUOGINĖ NEMATODĄ

(Aphelenchoides fragariae Ritz. Bos). Kenkia nedidelė, iki 1mm ilgio kirmėlaitė. Žemuogine nematodą apkrėstos žemuogės nustoja augusios, lapkočiai, lapai, žiedkočiai ir žiedai iškrypsta, neišsivysto. Augalas auga prastai ir pasidaro panašus į žiedinį kopūstą. Tokie augalai nedera, ant lapų atsiranda raudonų dėmių. Užveisiant braškyną, reikia laikytis sėjomainos ir į tą pačią vietą jas sodinti tik po 4-5 metų.

ŽEMUOGINĖ STIEBINĖ NEMATODĄ

(Ditylenchus dipsaci Kuhn.). Antro ir trečio ūgio lervos žiemoja žemuogių kelmeliuose tarp lapų. Dauginasi ir vystosi augalų audiniuose. Dažnai randama ant pupelių, pomidorų, agurkų ir daugelio piktžolių.
Apkrėsti augalai nuskursta. Ant stiebų, lapkočių ir lapų gyslų pastebima sustorėjimų. Lapkočiai ir žiedkočiai trumpi, iškrypę. Lapai smulkūs, raukšlėti, epidermis sutrūkinėjęs. Ant lapų, stiebų žydėjimo metu ir uogoms nokstant atsiranda rusvų dėmių. Augalai dera blogai, uogos smulkios, deformuotos, kietos. Kenkėjas plinta su sodinamąja medžiaga. Esant labai drėgniems orams, stiebinės nematodos pereina į dirvą, kur diapauzuoja.
Kovos priemonės
1. Augalus, apsikrėtusius nematodomis, išrauti su šaknimis ir sunaikinti.
2. Sodinti tik sveikų augalų daigus.
3. Naikinti piktžoles. Reguliariai palaikant drėgmę, tinkamai augalus tręšiant, sudaromos nepalankios sąlygos kenkėjams vystytis.

straubliukas

DILGĖLINIS LAPINIS STRAUBLIUKAS

(Phyllobius urticae Deg.) – tai polifaginis kenkėjas. Vabalai ryškiai žalios spalvos su gana storu ir trumpu straubliuku. Jie maitinasi įvairių lapuočių medžių lapais ir dažnai apgraužia braškių lapus.
Patelės kiaušinėlius deda į dirvą krūvelėmis po augalų liekanomis. Lervos baltos, raukšlėtos, sulinkusios, be kojų, tamsia galva. Jos gyvena dirvoje ir dažnai apgraužia braškių šaknis. Pasimaitinusios lervos lieka dirvoje žiemoti.
Kovos priemonės
1. Braškes ir žemuoges vienoje vietoje auginti ne ilgiau kaip 4 metus.
2. Pastoviai purenant braškyne dirvą, žūsta daug kenkėjo lėliukių.
3. Purškiant augalus prieš žydėjimą 0,3 proc. karbofosu, sumažėja ir lapinių straubliuku.

PAPRASTASIS GRAMBUOLYS

(Melolontha melolontha L.). Kenkia lervos, apgrauždamos braškių šaknis. Lervos dirvoje gyvena 3-4 metus. Suaugusi lerva būna 60-65 mm ilgio. Vabalai skraido pavasarį, ievoms, šermukšniams žydint. Orui atvėsus, vabalai būna nejudrūs ir slepiasi medžių lajose, o kartais ir dirvos paviršiuje. Grambuolio patelės kiaušinėlius deda dirvoje krūvelėmis po 25- 30, 10-15 cm gylyje, ties augalų šaknimis. Iš pradžių jos maitinasi plonomis augalų šaknimis, mėgsta varpučio šakniastiebius. Žiemoti lervos sulenda giliau į žemę (kartais iki 1m gylio). Pirmaisiais gyvenimo metais lervos didelės žalos nepadaro, bet labai kenkia 2-3 vystymosi metais kada būna ėdriausios. Trečiaisiais vystymosi metais, liepos-rugpjūčio mėn. lervos virsta lėliukėmis. Lėliukės fazė trunka 1-1,5 mėn. Išsiritę vabalai lieka žiemoti lėliukių lopšeliuose, o skraidyti pradeda tik kitą pavasarį.
Grambuoliai mėgsta lengvas priesmėlio ir smėlio dirvas. Vasarą jų lervų randama 10-20 cm gylyje, tai yra tame dirvos sluoksnyje, kuriame yra daugiausia organinių medžiagų. Dar prieš veisiant sodą, būtina patikrinti, ar dirva neapsikrėtusi grambuoliais. Jeigu viename kvadratiniame metre randama daugiau negu viena lerva, jas būtina išnaikinti prieš sodinant braškes, obelis, uogakrūmius.
Kovos priemonės
1. Išnaikinti varputį. Prieš veisiant uogyną, tikslinga toje vietoje auginti grikius, lubinus, kanapes.
2. Vasarą grambuolius nuo medžių nukrėsti ant brezento ir sunaikinti.
3. Sodus purškiant 0,3 proc. karbofosu, sumažėja ne tik lapus graužiančių vikšrų, bet ir grambuolių.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here