Juodųjų serbentų kilmė, veislės ir jų išvedimas

juodieji serbentai skinti

Kultūriniai juodieji serbentai kilę iš laukinių protėvių, kurių tik vienas savaime auga Europoje, o dauguma – Azijoje ir Šiaurės Amerikoje. Europoje auganti rūšis – juodasis serbentas (Ribes nigrum L.)- randama ir mūsų šalyje drėgnesniuose miškuose. Iš šios rūšies buvo kilusios visos ankstyvesnės kultūrinės veislės, išvestos Vakarų Europoje – ‘Boskopo milžinai’, ‘Lijo derlieji’, ‘Goliath’ ir kai kurios naujosios – ‘Derliai’, ‘Juodžiai’ ir kitos. Plečiantis pramoninei serbentų kultūrai, europinės veislės pasirodė neištvermingos žiemą ir turėjo kitų trūkumų. Tada selekcijai imta panaudoti turtingą Sibiro juodųjų serbentų genofondą, o Sibire išvestos serbentų veislės ėmė užkariauti Europą. Nemaža veislių buvo išvesta kryžminant europines veisles su to paties juodojo serbento sibiriniu porūšiu, kuris Sibire auga tūkstančių hektarų plote, gausiai dera, turi stambias, skanias uogas. Deja, šie hibridai pasirodė nesavidulkiai, ir, esant nepalankioms žydėjimo sąlygoms ir neskraidant bitėms, jie beveik neduoda derliaus. Iš tokių veislių buvo išvesta ‘Barchatnaja“, kuri, esant geroms kryžminio apsidulkinimo sąlygoms, buvo labai derlinga.
Esminį posūkį, selekcionuojant serbentus, padarė Sibiro selekcininkai, pradėję naudoti hibridizacijai kitą juodųjų serbentų rūšį – aldaninį serbentą (R. dikuscha Fisch.). Pirmoji tokia kregždė buvo europinės veislės ‘Lijo derlieji’ ir šioš serbento rūšies hibridas – ‘Čempion Primorja’. Ši veislė dar iki šiol Sibire plačiai tebeauginama. Tačiau ypatingą reikšmę serbentų kultūrai turėjo pokario metais pradėta platinti Altajaus veislė ‘Golubka’. Kai 1960m. ji ėmė pilnai derėti, jau mums atrodė, kad visų kitų veislių bus galima atsisakyti. Bet, laimei, greta susižavėjimo, buvo pradėta vesti ir savas veisles, panaudojant Sibiro genofondą. Tokios kilmės veislės yra ‘Svyriai’, gauta sukryžminus dvi sibirines veisles – ‘Nadežda’ su ‘Stacha- novka Altaja’. Pirmoji jų yra kilusi grynai iš juodojo serbento sibirinio porūšio, antroji yra europinės veislės ‘Goliath’ ir ‘Čempion Primorja’ hibridas. Praėjus 30 metų po introdukcijos į Lietuvą, ‘Golubka’ jau paseno, ją užpuolė ligos ir kenkėjai. Dabartiniu metu asortimente, be ‘Golubkos’, yra veislių, kurios jau nepatenkina nei gamybininkų, nei mėgėjų, tai – ‘Sejanec Golubki’ ir ‘Brodtorp’. Pastaruoju metu išvestos naujos veislės ‘Drūkšiai’, ‘Dringiai’, ‘Dubingiai‘ ‚Sartai’ ir ‘Stirniai’ pralenkia ‘Svyrius’, iš kurios jos yra kilusios.

juodieji
Šiuo metu juodųjų serbentų selekcijai visame pasaulyje panaudojami vis didesni genofondo turtai, kartais net mažai giminingos rūšys. Iš giminingų rūšių – mažažiedžio serbento (R. pauciflorum Turcz.) driekiojo (R. procumbens Pall.), budzoninio (R. hudsonianum Rich.), pažiedėtojo (R. bracteosum Dougl.) ir kt. gaunami sudėtingi hibridai, kurie duos pradžią naujoms ateities veislėms.
Juodieji serbentai yra ganą neilgo amžiaus vaiskrūmiai – optimalus jų krūmų eksploatacijos laikas yra septyneri – aštuoneri, daugiausia – dešimt metų. Pasenusių krūmų atjauninti neverta – geriau pasidauginti ir pasisodinti jaunų krūmelių. Juodųjų serbentų vaisinės šakutės trumpaamžės, optimalus jų gyvavimo laikas 3-4 metai. Todėl išsišakojusius stiebus, sulaukusius 5 metų, nuėmus derlių, reikia išgenėti, o krūmą kasmet papildyti pirmamečiais nuliniais ūgliais.
Juodųjų serbentų krūmų dydis įvairuoja priklausomai nuo veislių. Labai nedideli ‘Stacha- novka Altaja’, ‘Ojebyn’ krūmai. Labai stiprūs ir galingi baltarusiškų veislių ‘Minaj Smyriov’, ‘Beloruskaja sladkaja’ ir kt. krūmai. Lietuviškų veislių krūmai vidutinio didumo.
Skiriasi krūmų forma – vieni auga tiesiai į viršų, o kitų šakos išsiskleidžia ir išlinksta į šalis. Statūs ‘Minaj Smyriov’, ‘Sakalai’, ‘Ojebyn’, ‘Sartai’, ‘Dubingiai’, daugiau išsiskleidę, ‘Drūkšiai’, ir ypač išlįnkę ‘Brodtorp’ krūmai. Labai išsiskleidusių veislių krūmai užima daug vietos ir sudaro daug nepatogumų.
Trumpai aptarsime krūmų morfologiją, kadangi šios žinios reikalingos praktiniame darbe.
Iš krūmo pagrindo miegančių pumpurų, esančių prie pat šaknu ant senesnės medienos, išaugę pirmamečiai ūgliai vadinami nuliniais, arba stiebais. Antramečiai stiebai šakojasi, ir išaugusios šoninės šakutės vadinamos pirmos eilės šakutėmis. Jos savo ruožtu šakojasi ir auga antros eilės šakutės ir t. t.
Dauguma nulinių ūglių pumpurų, išskyrus pačius apatinius, yra mišrūs: jie žydi, dera ir kartu išaugina ūglius. Patys apatiniai pumpurai yra vegetatyviniai ir išaugina tik naujus ūglius.
Pirmos, antros ir kitų eilių šakučių beveik visi pumpurai yra generatyviniai, kurie žydi ir dera.
Serbentų šaknys daugiausia telkiasi viršutiniame dirvožemio sluoksnyje maždaug 20 cm gylyje ir apie 75cm – 1m spinduliu, tačiau pavienės, ypač skeletinės, šaknys skverbiasi giliau ir plačiau. Kadangi pagrindinė šakų masė susitelkusi ariamajame sluoksnyje, giliai dirbti žemę pokrūmiuose ir tarpueiliuose yra žalinga.
Juodųjų serbentų įvairių veislių žydėjimo laikas beveik sutampa, todėl kryžminiam apsidulkinimui didelių kliūčių nėra. Tačiau pagal uogų sunokimo laiką veislės gerokai skiriasi, ir tai pratęsia uogų sezoną. Kiekvienam sodininkui reikėtų turėti skirtingo sunokimo veislių. Ankstyvos yra ‘Sejanec Golubki‘ ‘Sartai’ veislės, vėlyvos ‘Minaj Smyriov’. Jos gerokai pratęsia uogų sezoną.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here