avieciu prieziura

 

Aviečių ir gervuogių šaknys yra paviršiuje. Purenti giliai dirvą, ypač arti krūmų, žalinga. Pakanka dirvos paviršių pastoviai purenti kauptukais, geriausia – kilpiniais. Jie gerai nupjauna piktžolės ir nereikalingas aviečių atžalas vos kelių centimetrų gylyje. Tarpueilių viduryje galima purenti ir giliau – iki 8-12 cm, ypač jeigu norima įterpti mėšlą ar kitas organines trąšas.
Avietės nejautrios simazinui. Norint sumažinti piktžolių, jų eiles rudenį arba anksti pavasarį galima palieti simazino skiediniu. Tačiau sodybiniuose ir kolektyviniuose sklypuose, kur aviečių plotai maži, geriau vengti herbicidų, o piktžoles naikinti rankomis.
Avietėms, labiau negu kitiems uogakrūmiams, naudinga mulčiuoti dirvą. Po mulčio sluoksniu išsilaiko pastovesnė dirvos temperatūra, padidėja dirvos drėgmė. Pastoviai mulčiuojant, dirva darosi puresnė, lengviau galima kovoti su piktžolėmis.
Mulčiuoti patogiausia durpėmis. Jų sluoksnis turėtų būti 4-6 cm, o juostos plotis – bent 50-80 cm. Galima mulčiuoti ir pjuvenomis, šiaudais, kitomis medžiagomis. Mėšlu mulčiuoti neverta. Palikus jį paviršiuje, greitai išgaruoja maisto medžiagos, kurios būtų naudingesnės įterpus mėšlą į dirvą. Be to, yra duomenų, kad mėšlu apdėti stiebai blogiau žiemoja, labiau juos puola ligos ir kenkėjai. Jeigu mulčiuojama pjuvenomis arba šiaudais, po jais reikia paberti azotinių trąšų, maždaug 100-150g/10m2.
Uogoms auginti, avietės sunaudoja nedaug maisto medžiagų. Bet kasmet iš avietyno pašalinama daug jaunų atžalų ir senų stiebų. Jiems augti reikia labai daug maisto medžiagų. Aviečių šaknys auga paviršiuje, todėl joms nedaug tenka gilesniuose dirvos sluoksniuose esančių maisto atsargų. Avietes tręšti būtina. Labai naudinga kas antri metai iškratyti po 60-80kg/10m2 mėšlo ir jį negiliai užkasti. Be to, reikia papildomai tręšti mineralinėmis trąšomis. Turtingose, gausiai mėšlu patręštose dirvose, pakanka išbarstyti į 10 m2 150-200 g amonio salietros, 100-120g superfosfato ir 150-200g kalio sulfato arba kalio chlorido. Skurdesnėse dirvose azotinių trąšų reikia daugiau- iki 250g, superfosfato – iki 200g, o kalio trąšų – iki 250-300g.
Tačiau negalima aviečių pertręšti. Didesni trąšų kiekiai, ypač azoto, retai padidina derlių, be to, dažniausiai labai sumažėja atsparumas ligoms.
Azotines trąšas reikia berti anksti pavasarį, kad pradėjusios augti aviečių šaknys iš karto gautų maisto. Yra duomenų, kad, patręšus azotu rudenį, gelstant lapams, želia retesni, bet stipresni ūgliai, negu patręšus pavasarį. Fosforo ir kalio trąšomis galima tręšti ir rudenį, ir pavasarį. Tačiau, vartojant kalio chloridą arba kalio druską, trąšas galima berti rudenį, kad per žiemą išsiplautų chloro perteklius.
Avietės jautrios mikroelementų, ypač magnio ir boro, trūkumui. Jeigu reguliariai tręšiama mėšlu, su juo į dirvą patenka ir reikalingi mikroelementai. Bet jeigu juo netręšiąma, reikėtų kompleksinių trąšų su mikroelementais.
Kaip jau minėjome, avietės labai jautrios drėgmės trūkumui, ypač mezgant uogoms ir augant. Sausu laikotarpiu nuo jų žydėjimo iki nokimo – avietes reikėtų palieti bent 2 – 3 karus. Kitu laikotarpiu laistoma pagal oro sąlygas, dirvos drėgmę.
Rudenį laistyti nereikėtų, kad neužsitęstų aviečių augimas ir drėgmė nepakenktų ūgliams bręsti.
Avietes genėti nesudėtinga, bet labai svarbu, tik būtina tai padaryti laiku.
Jau pirmaisiais metais avietės išaugina kelis pakaitinius stiebus ir atžalas. Tarpueiliuose išaugusios atžalos vasarą pašalinamos, o išaugusios eilėje – paliekamos, kad greičiau susiformuotų juosta. Antrųjų metų pavasarį paliekami derėti tik patys stipriausi stiebai. Eilėje išaugusios silpnos atžalos nupjaunamos iki dirvos paviršiaus, kad jų vietoje augtų daugiau ir stipresnių stiebų.
Kitais metais želia labai daug atžalų. Jos sumažinamos siaurinant juostas bei retinant jų viduryje išaugusius silpnus stiebus. Nereikalingi stiebai, išaugę iki 25-30 cm, šalinami 2-3 kartus. Suvėlinti negalima, nes gausios atžalos ne tik be reikalo eikvoja maisto medžiagas, bet ir užpavėsina kitus, tarp jų derančius stiebus, sudaro palankias sąlygas ligoms plisti. Tarpueiliuose želiančios atžalos šalinamos nuolat, per visą vasarą, o kol jos mažos – purenant dirvą.
Geram derliui gauti pakanka, kad viename išilginiame metre būtų 12-15 stiprių stiebų. Vasarą jų paliekama 20- 25 proc. daugiau, o perteklius šalinamas pavasarį. Visais atvejais pirmiausia šalinamos silpnesnės, ligotos atžalos.
Pavasarį pašalinami ir sulaužyti stiebai. Patrumpinamos pašalusios jų viršūnės iki sveikos vietos. Kartais tenka trumpinti ir sveikus, bet labai stiprius stiebus. Jų aukštis turėtų būti 1,5-1,8 m. Pašalinus viršūnę šiek tiek sumažės uogų, bet likusios bus stambesnės. Stiebus trumpinti pirmiausia reikia jeigu avietės auginamos be špalierių. Ilgi stiebai išlinksta, nusvyra iki žemės, tepasi ir pūva uogos, sunkiau praeiti, prižiūrėti, blogiau vėdinasi eilės.
Auginant špalieriniu būdu, stiebų, jeigu jie nepašalę, galima ir netrumpinti, o atlenkti ir parišti prie viršutinės vielos.
Atiderėję stiebai šalinami tuojau pat nuskynus uogas. Juos reikia nupjauti iki dirvos paviršiaus, nes ant paliktų stiebų plinta ligos ir kenkėjai, o jų kelmeliai gali pažeisti jaunų stiebų žievę.
Remontantinių aviečių derėjusius stiebus reikia genėti du kartus. Vienamečių ūglių derėjusios viršūnės patrumpinamos rudenį, o likusieji, įprastu laiku derėję stiebai – išpjaunami nuskynus uogas.
Juodavaisių aviečių ir kai kurių gervuogių vienmečiai stiebai šakojasi ir kitais metais dera ant pagrindinio stiebo ir šoninių šakų. JAV ir Kanadoje špalieriai naudojami retai, o kad stiebai neišlinktų – taikomas specialus genėjimas. Vasarą išaugusių stiebų viršūnės patrumpinamos – juodųjų aviečių 60-75 cm, gervuogių – 90-100 cm aukštyje, kad dar labiau šakotųsi. Trumpinama tik iki derliaus rinkimo, jeigu vėliau – šoniniai ūgliai nesubręsta ir žiemą jie gali pašalti. Šoniniai ūgliai išauga iki vieno metro arba ilgesni. Pavasarį jie patrumpinami, paliekant 8-10 pumpurų. Atiderėję stiebai išpjaunami.
Šliaužiančių bedyglių gervuogių stiebai netvirti, jie išauga iki 2-3 metrų. Tokias gervuoges geriausiai auginti tik su špalieriais.
Avietes patogiausia genėti ilgakočiais sekatoriais arba specialiais peiliais 0,6-0,8 m ilgio kotu. Visas nuopjovas – tiek senus stiebus, tiek jaunas atžalas reikia nedelsiant surinkti ir sudeginti arba nunešti į kiek atokiau esančią komposto krūvą.
Gervuogių, juodavaisių aviečių ir kai kurių veislių raudonųjų aviečių stiebai žiemą pašąlą. Žiemai šias kultūras reikia pridengti.
Rudenį, nukritus lapams, vienamečiai stiebai prilenkiami prie dirvos, pritvirtinami viela, virve, supinami su gretimo krūmo stiebais arba jų viršūnės apžeriamos žeme. Svarbu, kad stiebai neatsitiestų. Po to jie uždengiami šiaudais, lapais, durpėmis. Žiemą ant jų užberiama sniego. Galima apkasti ir plonu žemių sluoksniu. Kai kurie mėgėjai pradžioje uždengia stiebus toliu arba standžių popieriumi, o paskui apžeria žeme. Taip pridengus, pavasarį lengviau atidengti, mažiau pažeidžiami pumpurai.
Pavasarį stiebai atidengiami anksti, tik atšilus dirvai. Jeigu reikia – genimi ir parišami prie špalierių.
Kartais avietės pašąla iki sniego lygio. Toks avietynas nežūsta ir gali net derėti.
Avietynai toje pačioje vietoje auginami tik 8-10 metų. Vėliau paplinta ligos, kenkėjai, piktžolės, sumažėja atžalų ir pakaitinių stiebų. Ilgiau auginti nerentabilu. Tačiau sveikų, gerų veislių avietynų amžių galima pratęsti. Juos galima atjauninti. Aštriu kastuvu iškertami seni krūmai su šakniastiebiais. Iškasus senus šakniastiebius, pradeda smarkiau želti naujos atžalos. Avietes tada galima sėkmingai eksploatuoti dar 2-4 metus.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here