Kokios žemės reikia aviečių auginimui?

dirva avietems

 

Iš visų uogakrūmių avietės yra reikliausios tiek dirvai, tiek kitoms augimo sąlygoms. Paplitęs požiūris, kad avietės auga visur, vos ne kaip piktžolės, yra neteisingas. Tiesa, jos gali augti daug kur, bet gerą derlių duoda tik trąšioje dirvoje ir rūpestingai prižiūrint.
Geriausiai avietėms tinka vidutinio sunkumo arba lengvi laidūs ir purūs priemoliai. Gerai jos auga ir lengvose, pakankamai drėgnose dirvose. Sun kiose, supuolusiose dirvose gero aviečių derliaus tikėtis negalima. Labai svarbu, kad dirva turetų daug humuso.
Avietės geriausiai auga silpnai rūgščioje dirvoje, kai pH 5,8—6,7. Jeigu dirva per rūgšti, gero efekto sulauksime pakalkinus ją. Tačiau perkalkinti negalima. Šarminės dirvos avietėms mažiau tinkamos.
Gervuogės mažiau reiklios dirvai. Jos neblogai dera ir sunkiuose dirvožemiuose, tačiau geriausius rezultatus duoda taip pat giliose trąšiose dirvose.
Aviečių šaknys paviršinės, todėl joms labai reikia drėgmės, ypač uogoms mezgant. Papildomai laistant avietes, jų derliūs padidėja 30—60proc. Svarbu ir oro drėgmė. Pastebėta, kad drėgną vėsią vasarą aviečių derlius būna didžiausias. Tačiau drėgmės pertekliaus, užmirkstančių dirvų jos nepakenčia. Net trumpai užmirkus šaknims, augalai labai nusilpsta, o kartais ir visai žūva. Rudenį užmirkusios avietės labiau pašąla žiemą, o užmirkusios pavasarį — silpniau vystosi, blogai dera, turi mažiau pakaitinių stiebų. Žemose vietose jos labiau serga įvairiomis ligomis.
Labai svarbu, kad visuomet avietes perpūstų lengvas vėjas, jos vėdintųsi. Avietyne turi nuolat judėti oras. Neprapučiamuose plotuose labiau plinta stiebų ligos. Tačiau avietes reikia saugoti nuo per stiprių vėjų. Jie džiovina gležnas nokstančias uogas, o kartais išlaužo vešliai augančius stiebus. Pakaitiniai stiebai lengvai atskyla nuo šakniastiebių, esančių žemiau dirvos paviršiaus. Pradžioje tokius pažeidimus sunku pastebėti, bet palaužti stiebai greitai pradeda vysti. Iš jų pagrindo želia nauji silpni ūgliai, kurie sudaro ligotų augalų įspūdį.
Avietės — šviesamėgiai augalai. Jeigu jos auga užpavėsintos arba per tankiai, stiebai būna aukšti, bet ploni. Vaisinės šakutės formuojasi tik gerai apšviestoje viršutinėje dalyje. Stiebų apačioje nedera uogos, o dažnai nuo jos nukrenta net lapai. Tankiuose avietynuose lėtai noksta uogos. Jos būna smulkesnės. Užpavėsintų aviečių vegetacija užsitęsia, jos labiau pašąla.

avietes ziema
Aviečių šaknys labai atsparios šalčiams. Jeigu jos nebuvo užmirkusios, lieka gyvybingos net nukritus dirvos temperatūrai iki 16° šalčio. Jos labiau ištveria už obelų šaknis, nekalbant apie slyvas, kriaušes ir kitas vaismedžių gentis. Bet jų stiebai pašąla dažną žiemą.
Aviečių ištvermingumas žiemą kinta. Pamaskvyje nustatyta, kad gruodžio mėnesį jos yra atspariausios, pašąla tik nukritus temperatūrai iki 30—33° šalčio. Sausio, vasario, ypač kovo mėnesiais, net ir trumpalaikiai atodrėkiai pakenkia aviečių atsparumui. Jų žievė, ypač žiediniai pumpurai, gali pašalti jau esant —25°C. Labai svarbu, kaip avietės pasiruošusios žiemoti. Gerai apšviesti, neužsitęsus vegetacijai ir neužmirkę augalai sukaupia pakankamai atsarginių medžiagų, laiku pereina į ramybės būklę ir yra daug ištvermingesni.
Juodavaisių aviečių ir kultūrinių gervuogių stiebai gali pašalti ir nelabai šaltą žiemą — iki sniego dangos. Jų negalima auginti nepridengus stiebų.


Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *