vysniu kenkejai

Vyšninis gleivėtasis pjūklelis (Caliroa limacina Retz.)-plačiai paplitęs kaulavaisių kenkėjas. Jo lervos kenkia vyšnioms, trešnėms, slyvoms, kriaušėms, gudobelėms, šermukšniams.
Vyšninio gleivėtojo pjūklelio Lietuvoje išsivysto 1-2 generacijos. Pirmos generacijos lervos randamos birželio antroje pusėje ir liepos pradžioje. Antros generacijos lervos randamos rugpjūčio – rugsėjo mėn., o kartais ir spalio mėn. iki pirmųjų šalnų.
Žiemoja lervos dirvoje 2-25 cm gylyje. Peržiemojusios lervos anksti pavasarį virsta lėliukėmis, kurios būna geltonos spalvos, randamos tamsiai rudos spalvos kokonuose. Kokonus sunku pastebėti, nes jie iš viršaus padengti smulkiomis žemės dalelėmis. Iš jų birželio pradžioje ar viduryje priklausomai nuo meteorologinių sąlygų išsirita suaugėliai. Jie būna 5-6 mm ilgio, juodos spalvos, su dviem poromis peršviečiamų sparnų, kuriuose matomos šviesiai rudos ar tamsiai rudos gyslos. Patelės kiaušdėtimi lapo apatinėje pusėje padaro įpjovą, į kurią padeda kiaušinį. Viena patelė gali padėti iki 50 kiaušinių. Toje vietoje, kur padėtas kiaušinis, susidaro iškilimas, o viršutinėje lapo pusėje susidaro rudai pilkos spalvos kauburėlis. Po savaitės išsirita lervos, kurios maitinasi ir kenkia augalams. Lervos yra žalsvai geltonos spalvos, 9-11 mm ilgio, padengtos lipniomis, juodomis gleivėmis. Lervos panašios į mažutes dėles, priekiniame gale sustorėju- sios. Lervų galva juodos spalvos, pilvo srityje yra 7 poros kojų, krūtinės srityje – 3 poros.
Lervos būna dažniausiai viršutinėje lapų pusėje, nors neretai jų randama ir apatinėje pusėje. Jos išgraužia lapų minkštimą, palieka tik lapų gyslas. Pažeisti lapai paruduoja ir iš tolo atrodo tarsi nudeginti.
Pjūklelio lervos padaro daug žalos vyšnioms. Kai kuriais metais pažeidžia iki 80 proc. jų lapų. Ypač pavojinga šio pjūklelio antroji generacija, kuri kenkia vasaros antroje pusėje. Stipriai pažeistų augalų sutrinka medžiagų apykaita ir jie negali suformuoti vaisinių pumpurų. Kitais metais tokie augalai duoda menką derlių arba visai nedera. Šio kenkėjo lervoms maitintis reikalingi švieži, sultingi lapai. Todėl neretai patelės kiaušinius sudeda ant jaunų augalų lapų. Pažeidus jaunų vyšnaičių lapus, sulėtėja metūglių augimas. Todėl būtina kruopščiai stebėti augalus ir neleisti kankėjams įsiveisti medelyne.
Apsaugos priemonės
1. Pavasarį ir rudenį po kaulavaisiniais reikia perkasti dirvą. Taip sunaikinama dalis dirvoje žiemojančių lervų bei lėliukių.
2. Masiškai pasirodžius lervoms (vasaros antroje pusėje) vyšnias, slyvas, kriaušes purkšti tabako, pelyno nuoviru arba kalcinuotos sodos tirpalu.
3. Privilioti į sodus daugiau naudingų vabzdžių (sėjant nektaringus ir skėtinius žydinčius augalus), kurie sunaikina didelę dalį pjūklelio lervų, privilioti į sodus paukščių, nes jie lesa suaugėjus pjūklelius.
4. Pastebėtas ant jaunų medelių pjūklelio lervas tikslinga kartas nuo karto nuplauti stipria vandens srove.
Vyšninis pjūklelis (Priophorus padi L.)- aptinkamas visuose soduose. Lervos kenkia vyšnioms, trešnėms, slyvoms, kriaušėms, gudobelėms, šermukšniams. Dažniausiai aptinkamas ant vyšnių ir slyvų.
Lietuvoje šio kenkėjo išsivysto dvi generacijos. Žiemoja lervos dirvos paviršiniame sluoksnyje, po žemės grumsteliais, žolėje. Pavasarį skleidžiantis vyšnių lapams pradeda skraidyti suaugėliai. Kiaušinius deda prie išilginės gyslos lapų apatinėje pusėje. Išsiritusios lervos graužia apatinę lapų pusę, o paūgėjusios išgraužia lapuose apvalias skyles. Lervos maitinasi apie tris savaites, paskui lapuose arba žievės plyšiuose pasigamina šviesiai rudos spalvos kokonus, kuriuose virsta lėliukėmis. Liepos pabaigoje rugpjūčio pradžioje pradeda skraidyti antros generacijos suaugėliai. Iš jų kiaušinių išsiritusios lervos kenkia rugpjūčio rugsėjo mėn.
Lervos gelsvai žalios spalvos, šonuose šviesesnės. Kiekviename segmente yra trys eilės mažyčių baltų karpučių. Suaugusių lervų galva šviesiai ruda, blizganti. Palietus lapus, lervos susiriečia ir krinta ant žemės.
Apsaugos priemonės
1. Pavasarį ir rudenį perkasti dirvą po vaismedžiais.
2. Pjūklelius apsiniaukusiomis dienomis galima nukratyti ant patiesto brezento ar polietileno plėvelės ir surinkti.

Vyšninė ūglinė kandis (Argyresthia ephipella F.)-kenkia vyšnioms, trešnėms, gudobelėms, šermukšniams.
Žiemoja kiaušiniai prie pumpurų, žievės nelygumuose. Pumpurams sprogstant, išsirita vikšrai ir įsigraužia į vidų. Pažeisti pumpurai nudžiūsta. Vėliau kandies vikšrai gyvena butonuose ir žieduose, išgraužia jų turinį, apraizgo voratinkliais. Vikšrai pažeidžia ir ūglius, išgrauždami jų viršūnėje landas. Vyšninės ūglinės kandies vikšrai 6-8 mm ilgio, balsvos, vėliau žalsvai geltonos spalvos, galva ir nugarėlės skydas rudi. Kol užauga, vienas vikšras gali pažeisti kelis butonus. Ypač pavojingi vikšrai medelynuose, nes neretai pažeidžia įskiepytus pumpurus.
Užaugę vikšrai virsta lėliukėmis. Lėliukės gelsvos spalvos, 4,5-5,5 mm ilgio, apdengtos dvisluoksniu voratinkliniu kokonu. Lėliukės randamos dirvos paviršiniame sluoksnyje. Pradėjus uogoms nokti, iš lėliukių išskrenda suaugėliai drugiai. Jie išskleistais sparnais yra 12 mm ilgio. Priekiniai sparnai rudi, išmarginti baltomis dėmėmis, vidurinėje sparno dalyje yra tamsi skersinė juostelė. Užpakaliniai sparnai siauri, šviesiai pilkos spalvos. Patelės kiaušinius deda ant dvimečių penkiamečių ūglių prie pumpurų arba žievės raukšlėse.
Apsaugos priemonės
1. Vyšnioms peržydėjus, perkasti po medžiais dirvą.
2 Esant gausiai kenkėjų, prieš žydėjimą purkšti karbofoso tirpalu.

Rudmargė vanesa (Vanessa polychloros L.)- paplitusi visoje šalyje. Vikšrai graužia vyšnių, trešnių, kriaušių, gudobelių ir kitų medžių lapus.
Žiemoja drugiai. Peržiemojusios patelės kiaušinius deda krūvelėmis ant vaismedžių šakučių. Vienoje krūvelėje gali būti 50- 150 kiaušinių. Praėjus dviem savaitėms, iš kiaušinių išsirita vikšrai. Iš pradžių jie gyvena voratinklinėse gūžtose ir būna labai ėdrūs. Augalų lapus nuėda taip, kad lieka tik lapkotis ir pagrindinės gyslos. Vikšrai kenkia gegužės antroje pusėje – birželio mėn. Užaugę vikšrai išsiskirsto po medį. Jie yra 45-50 mm ilgio, rudai pilki, apaugę kietais šakotais gelsvais spygliais. Nugaroje ir šonuose yra gelsvos juostelės, galva juoda.
Liepos I-II dekadoje vikšrai virsta lėliukėmis. Lėliukės randamos ant apgraužtų medžių šakų, namelių palėpėse ir įvairiose kitose vietose. Rudmargės vanesos lėliukės kampuotos su trikampėmis išaugomis ant galvos ir perlamutrinėmis dėmėmis ant nugaros, gelsvai pilkos spalvos, 25 mm ilgio. Drugiai skraido liepos rugpjūčio mėn. Jie žiemoja sandėlių, pastatų palėpėse. Pavasarį, orams atšilus, atgyja ir lengvai pastebimi saulėtomis dienomis besimaitinantys sultimis, tekančiomis iš medžių žaizdų.
Apsaugos priemonės
1. Surinkti ir sunaikinti kenkėjo lizdus su vikšrais.
2. Soduose gausiai kenkėjo apipultus vaismedžius ar jų šakas purkšti karbofoso tirpalu.

Vyšninis amaras (Myzus cerasi F.). Jis randamas visuose soduose. Kenkia vyšnioms ir trešnėmis. Vyšnių ūgliai būna aplipę tamsiai rudais, beveik juodais blizgančiais amarais.
Žiemoja vyšninio amaro kiaušiniai ant vyšnių šakučių prie lapų pumpurų. Pumpurams brinkstant pradeda ristis lervos. Jos yra rusvos spalvos. Iš pradžių lervos siurbia sultis iš brinkstančių pumpurų, vėliau pereina ant jaunų lapų. Amarų kolonijos maitinasi apatinėje lapų pusėje. Pažeidžia ūglius ir žiedkočius.
Pažeisti ūgliai išsikraipo, lapai deformuojasi, pirma laiko nudžiūsta. Per vasarą išsivysto kelios šio amaro generacijos. Suaugusios patelės pasirodo vyšnioms žydint. Dalis jų perskrenda ant žolinių augalų, o kita dalis ir toliau veisiasi ant vyšnių bei trešnių.
Rudenį amarai vėl susirenka ant augalų maitintojų ir deda kiaušinius, kurie žiemoja.
Vyšninis amaras labai pavojingas jauniems vyšnių ir trešnių medeliams. Pažeisti jie blogiau auga, o šaltomis žiemomis gali apšalti.
Apsaugos priemonės
1. Pavasarį iki pumpurų sprogimo purkšti nitrafeno tirpalu.
2. Reguliariai išpjaustyti prie kamieno augančias atžalas.
3. Pastoviai sode naikinti piktžoles (ypač lipiką).
4. Augalus purkšti svogūnų lukštų, kiaulpienių, tabako, česnako, kraujažolės, pomidorų lapų ar pelenų nuovirais, įdėjus į juos truputėlį ūkiško muilo (10g į 10 litrų tirpalo).
5. Kai amarų būna labai daug, augalus purkšti karbofoso tirpalu.

Vyšninė musė (Rhagoletis cerasi L.). Ji paplitusi visuose soduose. Į kiekvieną uogą patelė padeda po 1 arba 2 kiaušinius. Lervos išsirita maždaug po 10 dienų. Uogų minkštimu jos maitinasi dvi-tris savaites. Pažeistos uogos suminkštėja, jų paviršiuje atsiranda dėmių, įdubimų, pradeda pūti, kristi.
Suaugusios lervos iš pažeistų uogų išlenda ir eina į dirvą, kur virsta lėliukėmis ir žiemoja. Vyšninės musės lervos gelsvai baltos spalvos be pastebimos galvos ir kojų, smailiu priekiniu kūno galu. Jų ilgis – 6- 7 mm.
Apsaugos priemonės
1. Rudenį po kaulavaisiiiiais perkasti dirvą.
2. Jei musių gausu, augalus purkšti karbofoso tirpalu.
3. Surinkti pažeistus vaisius, kol iš jų neišėjo lervos, ir sunaikinti.

Vyšninis sėklagraužis (Fuieipes restirostis F.). Jis kenkia vyšnioms. Žiemoja vabalai po nukritusiais lapais ir žievės atplaišomis. Vabalai yra 4,5 mm ilgio, rudai gelsvos spalvos, matiniai, ant antsparnių iš plaukelių susidariusios dvi šviesios skersinės, o ant priešnugarėlės – trys išilginės juostelės, jų straubliukas storokas, tiesus. Vabalai iš žiemojimo vietų išeina dirvos temperatūrai pakilus iki +9°C. Pradžioje vabalai minta vyšnių pumpurais, vėliau jaunais lapais. Susidarius vyšnių užuomazgoms, vabalai išgraužta jose gilias iki kauliuko branduolio siekiančias duobutes ir į kauliuko branduolį deda kiaušinius. Išsiritusios lervos vystosi kauliuko branduolyje. Ten jos ir virsta lėliukėmis. Iš pradėjusių sirpti vyšnių vabalai išlenda. Toje vietoje, kur išlindo vabalas, lieka apvali skylutė. Iš uogų išlindę vabalai pereina į žiemojimo vietas.
Pažeistas uogas lengva pastebėti. Jos anksčiau ima sirpti, būna deformuotos, smulkesnės, minkštimas stipriai prikibęs prie kauliuko.
Apsaugos priemonės
Purenti dirvą po medžiais. Sugrėbti ir apkasti arba sukompostuoti nukritusius lapus.
Vyšninis cigarsukis (Rhynchitęs auraius Scop.). Jis kenkia vyšnioms, trešnėms, slyvoms abrikosams.
Žiemoja vabalai ir lėliukės dirvoje 5-14 cm gylyje. Vyšnioms žydint, vabalai išeina iš žiemojimo vietų. Vyšninis cigarsukis yra 6-9 mm ilgio vabaliukas, žalios blizgančios spalvos, kartais su purpuriniu atspalviu. Pradžioje vabalai maitinasi besiskleidžiančiais pumpurais, butonais, žiedais, kartais apgraužia jaunus lapus. Vyšnių ir trešnių užuomazgų minkštime vabalai iš graužia duobutes iki kauliuko ir kauliuko apvalkalėlyje padaro duobutę, padeda kiaušinius. Po to angelę užkemša kamščiu iš ekskrementų ir minkštimo likučių. Į vieną užuomazgą deda vieną kiaušinį. Viena patelė gali padėti iki 150 kiaušinių. Iš kiaušinių išsiritusios lervos įsigraužia į kauliuką ir ten maitinasi.
Lervos be kojų, murzinai baltos spalvos su tamsiai ruda galva. Viršutiniai žandai stambūs. Prie analinės angos yra 3 gumburėliai. Lervos maitinasi apie mėnesį. Po to jos pragraužia kauliuko apdangalėlį, išlenda laukan ir krinta į žemę žiemoti.
Apsaugos priemonės
1. Suaugėlius vabalus anksti ryte arba apsiniaukusiomis dienomis nukrėsti ant patiesto audeklo ar maišo ir sunaikinti.
2. Perkasti po medžiais dirvą rudenį ir pavasarį. Sugrėbti ir sukompostuoti nukritusius lapus.

Gudobelinis cigarsukis (Coenorrhinus aeąuatus L.). Jis kenkia vyšnioms, slyvoms, trešnėms, gudobelėms, obelims ir kriaušėms.
Žiemoja vabalai po nukritusiais lapais ir augalų liekanomis arba medžių žievės plyšiuose. Vabalai yra 2,5-5 mm ilgio, bronzinės blizgančios spalvos. Iš žiemojimo vietų išeina prieš vaismedžių žydėjimą. Į vaismedžių užuomazgas, pradžioje, išgraužę jose duobutes, deda kiaušinius. Duobutes užkemša ekskrementų kamšteliais. Kiaušinius deda ilgai (apie 2 savaites). Lervos maitinasi iki rugsėjo mėn. Po to jos pereiną į dirvą žiemoti. Daugiau kenkėjų būna tankiuose, senuose su geromis užuovėjomis soduose.
Asaugos priemonės tos pačios kaip ir nuo vyšninio cigarsukio.


Komentarai:

2 KOMENTARAI

  1. […] Pagrindiniai trešnių kenkėjai yra vyšninis pjūklelis audėjas (Neurotoma nemoralis L.), vaismedinė voratinklinė kandis (Yponomeuta padella L.), vyšninis gleivėtasis pjūklelis (Caliioa limacina Retz.), vyšninė ūglinė kandis (Argyresthia ephipella F.), rudmargė vanesa (Vanessa pblichloros L.), vyšninis amaras (Myzus cerasi F.), obelinis (Rhynchites bacchus L.), gudobelinis (Coenorrhinus ae- ąuatus L.), vyšninis (Rhynchites auratus Scop.) ir slyvinis (Rh.cupreus L.) eigarsukiai. Taigi iš esmės trešnes puola beveik tie patys kenkėjai kaip ir vyšnias. Pilna vyšnių kenkėjų sarašą, jų aprašyma ir apsaugos priemones rasite čią: http://sodininku.info/2015/06/29/vysniu-kenkejai-ir-apsaugos-priemones-nuo-ju […]

  2. […] Pradėjus auginti kolektyviniuose soduose pūkuotąsias vyšnias atrodė, kad jos atsparios visoms kaulavaisinių ligoms. Tačiau po kelerių metų auginimo pasirodė, kad jos pažeidžiamos moniliozės, kokomikozės, verticilinio vytulio (kai pradeda vysti atskiros šakos, o vėliau išdžiūsta visas krūmas) ir kitų kaulavaisinių ligų. Todėl auginantiems pūkuotąsias vyšnias reikėtų taikyti tokią apsaugos priemonių sistemą, kaip ir kultūrinėms vyšnioms. Išsamų vyšnių ligų ir apsaugos priemonių nuo jų aprašymą galite rasti mūsų anksčiau publikuotame straipsnyje čia: http://sodininku.info/2015/06/29/vysniu-kenkejai-ir-apsaugos-priemones-nuo-ju […]

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here