Kambarinių augalų istorija

kambariniu augalu istorija

Sunku patikėti, bet anksčiausiai kambarinius augalus pradėta auginti Skandinavijoje. Tenai nuo seno, prasidėjus ilgai atšiauriai žiemai, žmonės kai kuriuos augalus laikydavo savo būste. Žinoma, iš pradžių tai nebuvo tolimųjų šiltų kraštų augalai, kurie į Europą atkeliavo tik apiplaukus pasaulio jūras bei ištyrus kontinentus. Štai kaktusų istorija prasidėjo tik atradus Ameriką. Manoma, kad Kristoforas Kolumbas pirmasis atgabeno Europon neregėtų augalų iš Naujojo pasaulio.

• 1570 vienas anglų vaistininkas kaip didžiausią botanikos retenybę pagarsino, matyt, Kristoforo Kolumbo “Santa Marijos” atgabentą Melocąetus.

• 1620 iŠ Kapo žemės (Pietų Afrika) atkeliavo meilenis.

• 1644 Paryžiuje karališkajame sėdėjau žydėjo kalijos.

• 1690 didikų soduose atsirado ananasas, į Europą buvo atvežta Cocco-lobą.

• 1698 Europoje jau buvo auginama Aloe arborescens.

• 1733 Europoje pražydo pirmoji tropinė orchidėja — iš Bahamų salų atgabenta Bletia vcrrecunda.

• Nuo 1774 iš Kapo žemės pradėta gabenti vis daugiau kvapiųjų pelargonijų.

• 1770 šveicarų botanikas Frederikas Alemanas (Frederik Allamand) Pietų Amerikoje surinko vėliau jo vardu pavadintos Allamanda sėklas ir nusiuntė jas Linėjui.

• 1779 kapitonas Kukas (James Co-ok) ir seras Džozefas Banksas (Jose ph Banks) iš Naujosios Zelandijos atvežė araukariją.

• 1819 iš Brazilijos į Europą atvyko dar viena meilenio rūšis.
Daugelis kambarinių augalų pas mus atkeliavo devynioliktajame šimtmetyje. Tuo metu radosi vis tobulesnių šildymo sistemų, šiltnamių bei oranžerijų, todėl vis geriau sekėsi prižiūrėti augalus iš tolimųjų užjūrių.

Pasakojimus apie jų keliones į mūsų kraštus galima skaityti kaip įdomiausią nuotykių romaną. Dėl retų augalų savo sveikatą ir net gyvybę aukojo ne tik sodininkai, botanikai, misionieriai ar tyrinėtojai, bet ir atsitiktiniai nuotykių ieškotojai, visai augalais nesidomintys perėjūnai, kurie leisdavosi į užjūrius žūtbūt pargabenti to, kas Europoje itin vertinama. Šie žmonės nepaisė nei tropinių ligų, nei gausybės kraujasiurbių vabzdžių, nuodingų gyvačių ar plėšriųjų žvėrių. Jiems buvo nė motais priešiškai nusiteikę čiabuviai ar pražūtingos klimatinės sąlygos. Dėl retesnių rūšių negailestingai varžytasi, o menant astronomines kai kurių augalų kabias, visai įmanoma, kad ir lietas kraujas. Itin sunki būdavo augalams kelionė į Europą. Mėnesių mėnesiais, graužiami kenkėjų bei ligų jie vargais negalais gyvaliodavo nevėdinamose medinėse dėžėse. Pagaliau augalų gydytojas ir gamtininkas Na-tanielis Vordas (Nathaniel Ward) visai atsitiktinai išrado uždaromą stiklinį indą, kuriame žemė galėjo išlikti nuolat drėgna. Šis atradimas, botanikoje ligi šiol tebevadinamas Vordo dėže, padėjo tinkamai gabenti opius atogrąžų augalus. Iš Vordo dėžės kilo anglų pamėgti kambariniai šiltnamiai, o vėliau ir visi modernieji žiemos sodai bei vitrinos.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here