kambarines geles

Kambariniai augalai (dauginimas ir priežiūra). Norint tinkamai parinkti augalus auginimui patalpose, reikia žinoti, kokių sąlygų (apšvietimo, temperatū-
ros, oro drėgnumo) augalui reikia, ir stengtis sudaryti jas kuo panašesnes į natūralias. Šviesa yra viena svarbiausių augalų gyvenimo ir vystymosi sąlygų. Pagal šviesos poreikį augalai būna šviesamėgiai, paunksniniai ir pusiau paunksniniai.

Šviesamėgiai augalai. Jiems priklauso visi dykumų ir kainų augalai — kaktusai ir kiti sausų augimviečių augalai, turintys vandens atsargų lapuose arba stiebuose (vadinamieji sukulentai — karpažolės, sukulentinės žilės, stapelijos, litopai, faukarijos, storalapiai, kalankės, šilokai, agavos, sansevjeros ir kitos); dauguma gražiažiedžių augalų ( amarilis, jazminas, klivija, pankratis, pelargonijos) ; daugelis margalapių augalų, kuriems tamsoje arba paunksnėje išblunka spalvos (pvz., margenis, krotonas, setkreazija, kordilina, strobilantas).

Pusiau paunksniniams augalams reikia išsklaidytos šviesos. Jiems priklauso smydras, begonija, gloksinija, sanpauli-ja, fuksija, eucharis, peperomija, Amerikos tropinių miškų žemosios žolės — maranta, kalatėja, stromantė, ktenantė ir fitonija; daugelis bromelinių šeimos epifitų (augalų, neturinčių ryšio su žeme, gyvenančių ant kitų augalų kamienų ir šaknų) — echmėja, fryzija, bilbergija, aregelija, kriptantas; pelkėtų Brazilijos miškų žemės paviršiaus augalai — pitkarnija, puja.

Paunksniniams augalams priklauso paparčiai, pelžiedė, monstera, filodendras, sin-gonis, scindapas, spatifilius, ruelija, aspidistra, gebenė, tradeskantė, zebrina, sarkokoka, lai-piojantysis fikas, Vuanjė vynmedis, daug spygliuočių, kiti augalai.

Labai svarbi augalams yra patalpos temperatūra. Prie silumamėgių priskiriami tropinės kilmės augalai, pvz., begonijos, peperomijos, visi ajerinių šeimos augalai (anturiai, aglaonemos, difenbachijos, singoniai), kordilinos, dracenos, visi bromelinių ir gesne-rinių šeimos augalai ir daug kitų. Jie gerai auga žiemą ne žemesnėje kaip 20 °C, o geriausiai 25 ° C temperatūroje. Daugeliui subtropinių augalų — kaktusams ir kitiems sukulentams, chlorofitui, fatsijai, gebenei, laura
medžiui, pelžiedei, miulenbekijai — tinkamiausia temperatūra žiemą yra 6—12°C. Labai pažeidus temperatūros režimą, augalai gelsta ir meta lapus.

Augalų išdėstymas kambaryje. Dabartiniuose butuose augalai daugiausia sodinami grupėmis į sieninius gėlių indus, plastikines arba medines dėžes, kurios tvirtinamos prie žurnalinio staliuko arba rašomojo stalo. Gėlių grupės užima mažiau vietos, jas lengviau prižiūrėti, nes į grupę parenkami augalai, reikalingi vienodos priežiūros. Be to, augalai derinami pagal dydį ir formą; vienas jų turi būti aukštesnis ir stambus (sansevjera, dracena, kordilina, aukuba, fatsija). Žemės paviršių galima paslėpti besidriekiančiais svyrančiaisiais augalais (elksine, pilėja, peperomija, laipiojančiuoju fiku, gebene). Tokiose kompozicijose gražiai atrodo natūralioms augalų augimvietėms būdinga gamtinė medžiaga — akmenys, medžio kamienų gabalėliai, šakos, kerėžos. Grupuojamus augalus reikia derinti ir pagal spalvą. Patartina kontrastingos spalvos, išsiskiriančios ryškios dėmės; tokiose grupėse gali būti ir dekoratyvinių lapinių margaspalvių augalų. Pvz., galima pasodinti kalnarūtę, scindapą ir peperomiją, arba stulpenį, karpažolę, echinopsį, oskuliariją ir glotifiliumą arba viksvuolę, koliumnėją, begoniją, elksinę. Didelius augalus (palmes, monsteras, Vuanjė vynmedžius, fikus, dracenas) geriausiai auginti atskiruose vazonuose arba specialiose dėžėse ant padėklų. Svyrantieji augalai gražiai atrodo ant lentynėlių, sieniniuose vazonuose.

Iš šiltnamio atnešti augalai iš pradžių gali sirgti (džiūti, mesti lapus), bet gerai prižiūrimi jie pasitaiso, leidžia ūglius. Pirkti reikia jaunus augalus, nes jie greičiau ir lengviau prisitaiko prie naujų sąlygų; dar geriau užsiauginti augalus patiems iš sėklų arba auginių.

Žemė. Įvairioms augalų grupėms reikalinga skirtingos sudėties žemė. Kambarinėms gėlėms naudojami mišiniai iš pūdinio (kompostinės žemės), lapinės, durpinės, inspektinės, molinės velėninės žemės ir smėlio.

zeme gelems

Pūdinys daromas iš augalų atliekų: žolės, nukritusių lapų ir t.t. Visa tai sumetama į krūvas arba duobes, paskui aplaistoma pamazgomis, muiluotu vandeniu, srutomis. Puvimui pagreitinti pūdinys 3—5 kartus perkasamas. Po 2—3 metų žemę galima naudoti. Pūdinio dažniausiai įmaišoma į lengvą žemę derlingumui pakelti.

Lapinė žemė ruošiama iš nukritusių supuvusių medžio lapų (išskyrus ąžuolo lapus). Lapai sugrėbiami į krūvas; pavasarį ir vasarą jie 2—3 kartus perkasami. Po 2—3 metų žemę galima naudoti.

Durpinė žemė ruošiama iš pelkėtų pievų sudūlėjusių durpių. Jos laikomos krūvose atvirame ore 1—2 metus, kad išnyktų augalams kenkiančios dirvos rūgštys.

Inspektinė, arba puveninė, žemė gaunama iš krūvomis sukrauto ir gerai perpuvusio (paprastai po 2 metų) inspektuose naudoto mėšlo.

Molinė žemė kasama molingose pievose ir per žiemą paliekama krūvose. Pavasarį kelis kartus perkasama.

Velėninė žemė ruošiama taip: vasarą arba ankstyvą rudenį išpjautos velėnos (10— 15 cm pločio ir 30—35 cm ilgio) sukraunamos žeme į viršų apie 1 m aukščio krūvomis, susluoksniuojamos su karvių mėšlu. Perpuvusią (per metus) žemę galima naudoti. Velėninė žemė būna lengva (sudaryta daugiausia iš supuvusių augalų) ir sunki arba molinė velėninė (joje daugiausia molinės žemės).

Daugumą žemės mišinių pridedama švaraus balto upės smėlio.

Tam tikros rūšies, amžiaus ir vystymosi fazės augalams žemės maišomos įvairiomis proporcijomis.

Augalų laistymas. Kambarinių augalų mėgėjai paprastai dažniau perlaisto augalus negu perdžiovina, o dėl perlaistymo ima pūti šaknys. Augalai laistomi kambario temperatūros arba 5—7 °C šiltesniu vandeniu. Galima laistyti upės, lietaus, sniego, tvenkinio arba vandentiekio vandeniu. Vandentiekio vanduo prieš laistymą laikomas atvirame inde, kad išgaruotų chloras. Vandens pilama tiek, kad permirktų visas žemės gniužulas ir perteklius nutekėtų į padėklą. Į sunkią žemę pasodintiems augalams vanduo iš padėklo išpilamas tuoj pat, o augalams, auginamiems lengvoje žemėje,— po 30—60 min. Kai kuriems, ypač mėgstantiems vandenį, augalams (pvz., viksvuolei) vandens padėkle turi būti visą laiką. Jeigu žemės gniužulas perdžiūsta, vazoną su augalu geriau panardinti iki kraštų į vandenį ir laikyti, kol permirksta visa žemė ir nebekyla oro burbulų. Laistant laistytuvo snapelis dedamas ant vazono krašto. Iš žemės išlindusių augalų svogūnų arba gumbų negalima lieti vandeniu. Vandenį geriau pilti į padėklą.

Augalus, ypač auginamus kambariuose su centriniu šildymu ir kai karšti orai, reikia purkšti (pulvefizatoriumi).

Kad augalai būtų švarūs, lapai plaunami iš abiejų pusių kempine arba vata, sumirkyta šiltame vandenyje; latakiški lapeliai valomi dalimis, minkštu šepetėliu. Tankiais plaukeliais apaugusių augalų (kai kurių begonijų, gloksinijų) lapai neplaunami. Nuo tokių lapų dulkės nuvalomos švelniais šepetėliais arba šepečiais. Augalai plaunami kartą per savaitę, nes nusėdusios ant lapų dulkės užkemša jų žioteles. Be to, nešvarius augalus dažniau apninka kenkėjai ir ligos.

lndai. Geriausi indai yra paprasti moliniai vazonai arba dubenys. Jų sienelės akytos, todėl praleidžia šaknims reikalingą deguonį. Nepatartina vartoti metalinių arba glazūruotų indų. Kaktusus ir kitus sukulentus galima auginti plastikiniuose kubeliuose arba dėžutėse. Prieš sodinant augalus, indai gerai išplaunami karštu vandeniu su muilu ir išdezinfekuojami, kad augalai neužsikrėstų.

vazonai

Augalų persodinimas. Siurbdami šaknimis vandenį su ištirpusiomis jame maistingosiomis druskomis, augalai nualina žemę, todėl juos kartkarčiais reikia persodinti į šviežią žemę. Persodinti reikia ir tada, kai augalai nustoja augti, vysta jų lapai, kai šaknys apipina visą žemę arba iš smulkiųjų šaknelių susidaro veltinis. Prieš persodinimą augalas laistomas (išskyrus sukulentus) tiek, kad permirktų visas gniužulas. Paskui su visu gniužulu išimamas iš vazono ir apžiūrima, ar reikia jį persodinti. Jeigu nereikia, tai gniužulas neliečiamas, augalas įstatomas į 2— 3 cm didesnį vazoną ir pridedama žemės. Perkelti galima ir augalui žydint; dėl to jis nenustoja augti.

Vazonai arba kubilai, į kuriuos persodinami augalai, turi būti truputį didesni už senuosius. Persodinama dažniausiai pavasarį (kovo arba balandžio mėnesį). Didelių ir žydinčių augalų geriau nepersodinti. Į mažų vazonų dugną dedama šukė iškilimu į viršų, o į didelius vazonus pilamas šukių arba akmenėlių sluoksnis (daromas drenažas). Ant šio sluoksnio galima užpilti kapotų durpinių samanų, kad neužsikimštų vazono dugne esanti skylutė. Persodinant labai svarbu neužberti šaknų kaklelio (bet negalima ir labai jo iškelti virš žemės) ir žiūrėti, kad žemėje neliktų tuštumų. Geras drenažas ypač reikalingas, kai augalai grupėmis sodinami į indą, kurio dugne nėra skylių vandeniui nutekėti. Tokie augalai laistomi labai atsargiai. Augalą persodinus arba perkėlus, reikia lazdele ar pirštais apspaudyti apie stiebą žemę ir, kad būtų patogiau laistyti, žemių iki vazono viršaus nepilti. Persodinti augalai palaistomi, apipurškiami ir pastatomi į patalpą, kurioje nėra skersvėjų ir tiesioginių saulės spindulių.

 

Augalų tręšimas. Kad augalai turėtų pakankamai maisto medžiagų, jų atsargos žemėje nuolat papildomos — tręšiama mineralinėmis ir organinėmis trąšomis. Augalų augimo ir žydėjimo laikotarpiu trąšų tirpalais tręšiama keletą kartų (kas 1—2 savaitės). Tik ką pasodinti arba sergantys augalai netręšiami. Prieš 2 h iki tręšimo augalas gausiai palaistomas švariu vandeniu, kad žemės gniužulasgerai permirktų ir trąšų tirpalas nenutekėtų į padėklą. Tinka šios mineralinės trąšos: amonio arba kalio salietra, kalio druska, superfosfatas. Augalų augimo laikotarpiu laistoma amonio salietros (pustrečio šaukštelio), superfosfato (šaukštelis), kalio salietros (pusė šaukštelio) mišiniu, ištirpintu 10—12 1 vandens. Prieš žydėjimą ir žydint tręšiama amonio salietros (pusė šaukštelio), superfosfato (pustrečio šaukštelio) ir kalio salietros (šaukštelis) mišiniu, ištirpintu 10l vandens. Galima vartoti ir paruoštus trąšų mišinius (prie jų pridedama vartojimo instrukcija) . Organinės trąšos taip pat skatina augalų augimą bei vystymąsi, bet jas paruošti ir vartoti kambario sąlygomis labai nepatogu. Vanduo, kuriame buvo plauta žalia mėsa, taip pat yra gera trąša.

Augalų dauginimas. Kambariniai augalai dauginami sėklomis, paties augalo (stiebo, šaknų), jo kerelio dalimis, lapais, gumbais, svogūnais, šaknų atžalomis, atlankomis. Palaistomi, dėžutės arba vazonai apdengiami stiklu arba plėvele ir pastatomi šviesioje vietoje, kol įsišaknija, saugomi nuo tiesioginių saulės spindulių. Stiklas keletą kartų per dieną nuimamas ir nušluostomas, o auginiai 2—3 kartus per dieną apipurškiami vandeniu. Kai auginiai pradeda augti, stiklas pakeliamas, o vėliau nuimamas visai. Ar auginys įsišaknijo, rodo jo augimas. Įvairių rūšių augalai įsišaknija nuo 3 dienų iki 2 mėnesių. Kai kurių augalų (pvz., sanpaulijos, scindapo, gebenės) auginiai gerai šaknijasi vandenyje.

Kai kuriuos augalus (pvz., begonijas) galima dauginti lapais. Lapas dedamas ant drėgno smėlio, prismeigiamas mediniais smeigtukais ir apvožiamas stiklu. Kad greičiau įsišaknytų, patartina apatinėje lapo pusėje įpjauti stambesnes gyslas. Geriausiai šaknijasi 25 °C temperatūroje.

Kerelio dalimis dauginami daugiamečiai žoliniai augalai — aspidistra, viksvuolė, papartis ir kiti. Pavasarį augalas išimamas iš vazono ir aštriu peiliu kerelis supjaustomas į keletą dalių. Gumbinės storos šaknys padalijamos taip, kad kiekviena dalis turėtų vegetatyvinį pumpurą. Persodinant augalus, išauginančius šaknų atžalas, patartina jas atskirti ir sodinti į atskirus vazonus. Prie svogūninių augalų apatinės svogūno dalies susiformuoja dukteriniai svogūnėliai, kurie taip pat atskiriami.

Sėklomis dauginami visi augalai. Sunkiai dygstančios sėklos (palmių, laurų) sėjamos sausio arba vasario, kitos — kovo arba balandžio mėnesį. Vėliau sėti nepatartina, nes jauni daigeliai iki rudens nespėja sutvirtėti. Inde,
Dauginimas augalo dalimis (vegetatyvinis dauginimas) kambario sąlygomis dažnesnis negu sėklomis, nes šitaip galima greičiau išauginti augalą. Auginiams tinka jauni, sveiki, visiškai išsivystę augalai. Įstrižai po bambliu (lapo prisegimo prie stiebo vietoje) atpjaunami jauni ūgliai su 1—3 lapais, rečiau — su daugiau lapų. Auginiai negiliai pasodinami į neutralias durpes arba durpių ir smėlio mišinį ir stipriai apspaudžiami. Kad įsišaknytų, jiems reikia drėgmės, todėl gerai kuriame sėjama, turi būti geras drenažas. Vandeniui nutekėti skylė uždengiama šuke, ant dugno paberiama šukių ir akmenėlių. Sėklos sėjamos į sijotos žemės, durpių ir smėlio mišinį. Prieš sėjimą žemė gerai sudrėkinama. Didelės sėklos išdėliojamos negiliose vagelėse ir užberiamos plonu žemės sluoksniu. Smulkios sėklos tolygiai išbarstomos žemės paviršiuje ir apipurškiamos vandeniu. Indas, kuriame pasėtos sėklos, uždengiamas stiklu ir pastatomas šiltai. Retkarčiais pravėdinimui stiklas nukeliamas. Daigams sudygus, stiklas nuimamas, indas perkeliamas į šviesią vietą. Kai kurie augalai dygsta labai ilgai — nuo 2 savaičių iki 8 mėnesių, todėl sudygsta ne vienu metu. Daigeliai persodinami į nedidelius vazonus, dubenėlius arba dėžutes su lengvos žemės ir smėlio mišiniu. Pikuoti geriausiai pikavimo (sodinimo) kuoleliu, kurį lengva pasigaminti pačiam. Daigeliai sodinami iki pačių skilčialapių ir stipriai apspaudžiami, paskui apipurškiami vandeniu ir apdengiami stiklu. Dideli daigai sodinami į vazonus po vieną arba po du. Persodinant žolinius augalus, kad daugiau išaugtų šoninių šaknelių, sutrumpinama daigo didžioji šaknis.

Perspektyvus yra kambarinių augalų auginimas be žemės (hidroponika). Vietoj žemės naudojamas sterilus substratas (smėlis, žvyras, keramzitas), kuris sudrėkinamas specialiu maitinamuoju tirpalu.

Kambarinių augalų kenkėjai ir ligos. Augalas ima skursti, menkiau augti dažniausiai dėl blogų sąlygų ir netinkamos arba nerūpestingos priežiūros. Šviesos trūkumas, augalo perlaistymas arba perdžiovinimas, skersvėjai, staigūs temperatūros svyravimai, taip pat nesubalansuotas tręšimas augalą nusilpnina ir sudaro palankias sąlygas kenkėjams ir ligoms plisti.

ligos

Tinkamai prižiūrimi kambariniai augalai paprastai neserga. Ligomis arba. kenkėjais jie gali užsikrėsti nuo naujai įgytų augalų arba auginių. Kai kurie kenkėjai iš karto sunkiai pastebimi, todėl spėja augalą labai nualinti.

Kambariniams augalams daugiausia kenkia čiulpiantieji vabzdžiai, amarai, voratinklinės erkutės, skydamariai, netikrieji skydamariai ir miltuotieji skydamariai.

Amarai. Tai šviesiai žalsvi arba žali, iki 2 mm ilgio vabzdžiai. Amarų kolonijos įsikuria visose jaunose augalo dalyse: lapuose, lapkočiuose, žiedpumpuriuose, ūglių viršūnėse. Jie būna besparniai ir sparnuoti. Sparnuoti amarai skraido ir užkrečia kitus augalus. Pažeistų augalų lapai susisuka ir pagelsta, žiedpumpuriai nesivysto arba iš jų išauga skurdūs žiedai. Amarai kenkia beveik visiems augalams (išskyrus palmes), ypač pavasarį ir vasaros pradžioje.

Naikinimo būdai: purškiama fitoncidų turinčių augalų nuoviru. Vasarą galima pri-sidžiovinti serenčio, pomidorų, petunijų, darželinio pentiniaus, skaistenio lapų, stiebų ir šaknų. Skaistenio nuovirui į 1l vandens dedama 10 g skaistenio miltelių. \ nuovirą dar tinka įdėti muilo (10 g muilo į 1l vandens). Amarus naikina ir tabako nuoviras: tabakas (machorka) užpilami vandeniu (1:10), palaikoma parą, paskui iškošiama. Prieš vartojimą antpilas atskiedžiamas vandeniu (1:3), pridedama žaliojo arba ūkiško muilo (10 g muilo į 1l nuoviro) ir apipurškiami užkrėsti augalai. Dar galima purkšti svogūnų, svogūnų lukštų, česnakų, pomidorų lapų nuoviru. Purškiama 3 kartus, kas 8— 10 dienų. Jeigu amarų labai daug, nedidelius augalus galima panardinti į nuovirą, bet prieš tai reikia pridengti žemę, kad ji, apvertus vazoną, neišbyrėtų.

Voratinklinės erkutės. Suaugę .vabzdžiai yra apie 0,3—0,4 mm ilgio, kūnas ovalinės išgaubtos formos, balsvai geltonas, nenariuo-tas, apaugęs ilgais retais plaukeliais (šereliais). Erkutės įsikuria apatinėje lapo pusėje, bet jeigu jų labai daug, apninka ir žaliąsias stiebo dalis. Deda apvalius pusskaidrius kiaušinėlius. Erkučių pažeistų augalų lapai pagelsta, pasidaro tarsi marmuriniai, apsitraukia plonu voratinkliu ir ima kristi. Augalai vystosi silpnai, netenka dekoratyvumo. Kambarinius augalus erkutės žaloja visus metus. Erkučių dauginimąsi skatina šiluma ir sausas oras. Jos apninka azalijas, palmes, ortenzijas, aspidistras, rožes, heliotropus, fuksijas, orchidėjas, kaktusus ir kitus augalus.

Naikinimo būdai: purškiama 5 kartus kas 7 dienas skaistenio tirpalu (2—3 g skaistenio į 1l vandens). Galima, apipurškus vandeniu, augalus apdulkinti skaistenio arba maitos sieros milteliais. Augalai taip pat plaunami arba purškiami parą pastovėjusiu svogūnų arba česnakų nuoviru (1 šaukštelis susmulkintų svogūnų arba česnakų į stiklinę vandens), arba svogūnų lukštų nuoviru. Augalai, kurių negalima purkšti, nuo voratinklinės erkutės ginami taip: supjaustyti česnakai arba stiklainis su trupučiu terpentino pastatomas prie augalo, preparatas ir augalas ap-
gaubiamas polietileniniu maišeliu ir taip laikoma keletą valandų.

Tripsai. Maži, judrūs 1 —1,5 mm ilgio vabzdžiai, kūnas pailgas, juodos arba tamsiai rusvos spalvos, lervos baltos. Gyvena didelėmis kolonijomis apatinėje lapų pusėje, prie gyslų. Pažeistų lapų apatinėje pusėje atsiranda pilkšvai rudos arba rudos, o viršutinėje — balzganos dėmės. Ilgainiui lapai įgauna rūdžių arba pilkšvai rudą spalvą ir ima kristi. Kenkėjų dauginimąsi skatina šiluma ir sausas oras. Tripsai puola aralijas, azalijas, dracenas, aspidistras, fikus, ciklamenus, citrinas ir kitus augalus.

Naikinami kaip voratinklinė erkutė.

Baltasparniai. Maži skraidantys 1 —1,5 mm ilgio vabzdžiai. Kūnas gelsvas, sparneliai apsitraukę baltomis dulkių spalvos apnašomis. Lervos pailgos ovalinės formos, balkšvai žalios. Dažniausiai apninka apatines lapų puses. Baltasparniai labai kenkia, ypač vasarą, kinrožėms, fuksijoms, pelargonijoms, jazminams. Atsparūs nuodams.

Naikinimo būdai: purškiama 3—5 kartus kas 6—7 dienos apatinė lapų pusė žaliojo muilo tirpalu (10—15 g muilo į 1l vandens).

Miltuotieji skydamariai. Nejudrūs vabzdžiai iki 5 mm ilgio, kūnas pailgos ovalinės formos su ilgais šereliais kraštuose, apsitraukęs plonu, į miltelius panašiu vaško sluoksniu. Lervų patelės deda kiaušinius į baltas vatos pavidalo išskyrų gniūžteles, gerai matomas išilgai gyslų apatinėje lapų pusėje ir lapkočių pažastyse. Miltuotieji skydamariai išskiria lipnų skystį — lipčių, dėl to augalas suserga suodlige — grybeliu, teršiančiu augalus. Dauguma šių kenkėjų rūšių pažeidžia augalo viršžemines dalis (ūglius, lapus, žiedpumpurius), kai kurios (šakninis skydamaris) — šaknis (kaktusų). Apninka palmes, azalijas, akalifas, smydrus, citrinas ir daug kitų augalų.

Naikinimo būdai: minkštu drėgnu šepetuku iš pradžių nuo augalo nuvalomi vikšrai ir vatos pavidalo baltos išskyros, paskui nuplaunama vandens srove. Be to, galima dar
kas 7 dienos lapus ir stiebus plauti muiluotu vandeniu, svogūnų arba česnakų sultimis, 1—2 dienas pastovėjusiu apelsinų arba mandarinų žievių nuoviru.

Skydamariai ir netikrieji skydamariai. Vabzdžiai 1,5—4 mm ilgio, kūnas standus, su skydeliu. Būna nuo geltonos iki rausvai rudos spalvos. Apninka apatines ir viršutines lapų puses, šakas ir stiebus. Kambarinius augalus dažnai puola minkštasis netikrasis skydamaris, kurio kūnas platus ovalinis, asimetrinis, pilkai rudos spalvos su neryškiais
taškeliais ant nugaros, ir gebeninis skydamaris, kurio kūnas po skydeliu kiaušinio formos, geltonos spalvos, o skydelis pilkšvai baltas, apskritas. Augalus apninka tik jaunos lervos („klajūnės“). Jos prisisiurbia prie įvairių augalo dalių. Labai užsikrėtusių augalų lapai (prie gyslų) ir stiebai apsitraukia lyg kokiomis apnašomis. Apnikti augalai nustoja augti, lapai gelsta ir krinta. Skydamariai ir netikrieji skydamariai išskiria lipnų skystį — lipčių, kuriame įsiveisia suodligės grybelis, silpninantis augalą. Puola palmes, oleandrus, citrinas, viksvuoles, paparčius, smydrus.

Naikinimo būdai: kenkėjai nuvalomi nuo augalo (geriausiai minkštu dantų šepetėliu), pažeistos vietos tepamos spiritu arba svogūnų tyrele. Augalą galima apipurkšti arba apiplauti žibalo ir muilo tirpalu. 25 g žaliojo arba 40 g ūkiško muilo ištirpinama 1l vandens, įlašinama 5 lašai žibalo ir gerai išmaišoma. Tirpalu patepamos arba purkštuvu apipurškiamos pažeistos augalo dalys. Šviečiant saulei, geriau nepurkšti, nes galima nudeginti lapus.

Kolembolos. Besparniai balti šoklūs vabzdžiai 1—2 mm ilgio. Vystosi grunte, minta pūvančiomis arba šviežiomis augalinėmis atliekomis, smulkiomis augalų šaknelėmis. Kolembolų gali įsiveisti vazono dugne prie skylutės vandeniui nutekėti. Laistant augalus, jos iškyla į paviršių kaip baltas greimas. Atsiranda ir dauginasi, dažnai ir gausiai laistant.

Naikinimo būdai: kad kolembolų neįsiveistų, reikia saikingai laistyti. Kenkėjams atsiradus, atsargiai nuimti 2—3 cm žemės sluoksnį.

Grybinės ligos augalams padaro daug žalos, nors jomis kambariniai augalai serga retai. Dažniausios jų yra miltligė, kekerinis puvinys, svogūnų šaknų ir stiebo pamato puvinys.

Miltligė. Šią ligą sukelia augalų audiniuose parazituojantys žemesnieji grybai. Žaliosios augalo dalys (lapai, jauni ūgliai, žiedpumpuriai) apsitraukia balkšvai pilku, pamažu ruduojančiu valkčiu. Pažeisti lapai susisuka ir vysta, augalo augimas sulėtėja, augliai ir žiedpumpuriai nebesivysto. Miltligę sukeliantis grybas išsilaiko ilgai, ir nuo sergančio augalo per sporas, nešiojamas oro srovių, per auginius arba žemę užsikrečia sveiki augalai. Miltligė serga rožės, ortenzi-*jos, begonijos, raktažolės, chrizantemos ir kiti kambariniai augalai.

Naikinimo būdai. Pašalinamos sergančios augalo dalys. Pastebėjus miltligės požymius, augalas dulkinamas (vieną kartą) malta siera geriausia saulėtą dieną ne žemesnėje kaip 20° C temperatūroje. Prieš tai apipurškiamas švariu vandeniu. Nuo miltligės vartojamas ir vario sulfato tirpalas su muilu. 1l tirpalo dedama 2 g vario sulfato; pastarasis ištirpinamas truputyje šilto vandens. Atskirai ištirpinamas žaliasis arba ūkiškas muilas. Į 1l vandens dedama 10 g žaliojo arba 40 g ūkiško muilo. Kai muilas visai ištirpsta, supilamas vario sulfato tirpalas ir gerai išmaišoma. Paruoštas tirpalas vartojamas tuoj pat.

puvinys

Kekerinį puvinį sukelia grybšiai. Pažeistos augalo dalys paruduoja, suminkštėja, ima pūti. Paviršius apsitraukia tankiu pilku valkčiu. Ligą skatina didelis oro drėgnumas. Puola sanpaulijas, raktažoles, ciklamenus, begonijas.

Šaknų, svogūnų ir stiebo pamato puvinį sukelia įvairios grybų ir bakterijų rūšys. Žiedai nulinksta, augalai skursta, geltonuoja ir sunyksta. Stiebo pamatas pasidaro rudai juodas, suminkštėja. Šaknys ir svogūnai paruduoja ir supūva. Šiuo puviniu serga sanpaulijos, azalijos, anturiai, kaktusai, ciklamenai ir kai kurie kiti augalai.

Puviniu sergantys augalai purškiami arba laistomi bordo skysčiu (vandeninio vario sulfato tirpalo ir kalkių pieno mišiniu, sumaišytu santykiu 1:1).

Nuodus vartoti reikia labai atsargiai, negalima leisti vaikams augalų nuodais purkšti ar dulkinti. Žiemą purškiama ir dulkinama, atidarius langelį, vasarą — geriausiai atvirame ore. Panaudojus chemikalus, rankos gerai nuplaunamos vandeniu.


Komentarai:

Palikti atsakymą

Please enter your comment!
Please enter your name here