Bičių auginimo gidas naujokams: kaip prižiūrėti ir auginti bites, kad gautume skanaus medaus

biciu aviliai moduliniai
Bites (naminės) - naudingiausi vabzdžiai. Jos duoda žmoguimedaus - maistingo ir vaistingo produkto, turinčio daug cukraus, be to, vaško - organinės medžiagos, kuri naudojama farmacijos, elektrotechnikos, aviacijos pramonėje. Iš bičių gaunama pikio (bičių klijų), bičių nuodų, bičių duonos, pienelio, turinčių biologiškai aktyvių medžiagų ir stiprių gydomųjų savybių. Iš naminių bičių gyvybinės veiklos produktų gaminama daug labai efektingų vaistų preparatų. Bitės duoda didžiulę naudą liaudies ūkiui, apdulkindamos žemės ūkio augalus, didindamos jų derlių. Bitės vadinamos „sparnuotaisiais agronomais“. Žmogaus dėmesį patraukė ne tik labai naudingos bičių savybės, bet ir jų gyvensena, instinktų tobulumas, neišsenkantis darbštumas. Bendravimas su bitėmis padeda geriau pažinti gyvąją gamtą, ugdo pastabumą, žinių troškimą. Darbas bityne gerai veikia sveikatą, fiziškai stiprina žmogų. Verstis sodybine bitininkyste mūsų šalyje visokeriopai skatinama. Bitininkai mėgėjai gali burtis į draugijas. Pradedant verstis bitininkyste, reikia žinoti, kad darbo sėkmė pirmiausia priklauso nuo bičių gyvenimo supratimo ir mokėjimo elgtis su jomis. Bičių šeima. Naminės bitės gyvena šeimomis. Šeima gali susidėti iš 60-80 tūkstančių bičių. Tai stipri, didelė šeima. Sveria ji 6-8kg. Labai didelės šeimos masė gali siekti 10kg. Silpna šeima turi 10-15 tūkstančių bičių. Bičių šeimos skaičius ne visada vienodas ir priklauso nuo daugelio veiksnių. Pavasarį būna iki 30 tūkstančių bičių, vasarą, kai žydi medingieji augalai, būna daugiausia, o prieš žiemą vėl sumažėja iki 30-35 tūkstančių vabzdžių. Visi bičių šeimos individai priklauso vienas nuo kito ir negali gyvuoti savarankiškai. Šeima susideda iš bičių darbininkių, vienos apvaisintos motinos ir tranų. Darbininkės sudaro šeimos narių daugumą. Tai moteriškieji individai, kurie per evoliuciją prarado gebėjimą pratęsti giminę. Bet jos išlaikė motinystės instinktą: rūpinasi palikuonimis, maitina vikšrus. Jos dirba visus šeimos darbus - daro lizdus, neša maistą, saugo lizdą nuo priešų. Bičių labai išsivystę darbo organai - straublelis, kuriuo jos čiulpia nektarą iš žiedų, krepšeliai ant užpakalinių kojų žiedadulkėms rinkti ir nešti, medaus gūželis - rezervuaras nektarui ir vandeniui, vaško ir pienelio liaukos. Bičių darbininkių elgesį lemia jų amžius ir gamtos sąlygos. Pačios jauniausios maitina perus, 8-10 dienų siuva korius. Maisto rinkti bitės išskrenda sulaukusios 18-20 parų amžiaus. Paskutinėmis gyvenimo dienomis jos paprastai neša vandenį ir toli nuo savo būsto neskrenda. Bet įvairaus amžiaus bitės gali labai greitai imtis kitų darbų, kurie šeimai labiau reikalingi. Kai augalai turi labai daug nektaro, bitės maitintojos ima nešti medų, o jų darbą pradeda dirbti jaunesni vabzdžiai. To dėka per trumpą laiką šeima prineša didžiules medaus atsargas. Gyvena bitės darbininkės 35-40 dienų aktyviuoju laikotarpiu, kai augina perus ir neša maistą, ir 6-7 mėnesius šaltuoju metu, kai jos nelabai aktyvios. Motina (1 pav.) - centrinė šeimos figūra. Ji vienintelė iš visų moteriškųjų individų išlaikė gebėjimą pratęsti giminę. Nuo jos vaisingumo priklauso šeimos didumas ir stiprumas. Motina nuo pavasario iki rudens deda kiaušinius, iš kurių po 3 dienų išsirita vikšrai. Ypač vaisingos motinos pavasarį deda po 3 ir daugiau tūkstančių kiaušinių per parą. Jos deda 2 rūšių kiaušinius - apvaisintus, iš kurių išsirutulioja darbininkės ir motinos, ir neapvaisintus (iš kurių gimsta tranai - vyriškoji šeimos pusė). Motina gamina tam tikrą kvepiančią medžiagą - feromonus, kurie yra labai svarbūs šeimos vienybei, jos gyvenimo organizacijai. Feromonai sklinda lizde, nes bitės nuolat bendrauja su motina. Motina gali išgyventi 5-6 metus. Jeigu ji suserga, bites suima nerimas, ir jos skuba išsiperinti kitą motiną. Motinos mirtis - katastrofa šeimai, nes pakrinka jos veikla. Jeigu aplinkybės susideda taip, kad bitės negali išsiperinti kitos motinos, šeima žūva. Bitininkui svarbu šeimose turėti jaunas, stiprias, labai vaisingas motinas. Tokias savybes turi ne vyresnės kaip 2 metų amžiaus motinos, todėl jas patartina keisti jaunomis, praėjus 2 metams nuo motinos gimimo. Tranai - patinai. Be jų bičių giminė negali egzistuoti. Bitės stengiasi išsiperinti tranų kuo daugiau - nuo kelių šimtų iki 2- 3 tūkstančių šeimoje, kad būtų garantuotas susiporavimas. Motina su patinėliais poruojasi (motinai apvaisinti reikia 8-12 tranų), ore, iki 30 metrų aukštyje ir atokiai nuo bityno. Gamta atleido tranus nuo visų rūpesčių. Jie neturi nė vieno darbo organo, straublelis sutrumpėjęs ir nepritaikytas nektarui rinkti. Tranai valgo maistą, parūpintą darbininkių, nepadeda ginti lizdo, nes neturi geluonies. Kai baigiasi dauginimosi laikotarpis, bitės išvaro tranus iš būsto, ir jie žūva. Kitą pavasarį, rengdamosi daugintis, bitės vėl išsiaugina naujų tranų. Bičių lizdas susideda iš vaško lipdinių - korių. Laukinių bičių lizde būna 6-7 vertikalūs, ilgi, su ovalia apačia koriai, o aviliuose (dirbtiniuose būstuose) -nuo 10-12 iki 60-70 korių. Bičių korys susideda iš daugelio tūkstančių visiškai vienodo dydžio šešiakampių akučių. Bičių akučių skersmuo mažesnis, tranų - didesnis. Lizde šeima augina bites, laiko maistą, gelbstisi nuo šalčio. Priklausomai nuo metų laiko ir savo būklės šeima gali užimti visą lizdą arba dalį. Anksti pavasarį ji gyvena viršuje, kur yra maistas, paskui augdama leidžiasi žemyn, užimdama naujus korių plotus. Bičių lizdas ilgainiui sensta, koriai tamsėja nuo kokonų, kuriuos palieka vikšrai, akutės mažėja, dėl to jose išauga mažesnės ir prastesnės bitės; todėl pajuodusius korius reikia keisti naujais, šviesiais. Kuo daugiau korių, tuo daugiau šeima gali prinešti medaus ir išauginti bičių. Dabartinėje bitininkystėje kiekvienai šeimai reikia turėti ne mažiau kaip 50-60 korių. Aviliai. Bitės laikomos aviliuose. Labiausiai paplitę statieji aviliai - daugiakorpusis (2 pav.) ir dvylikarėmis. Daugiakorpusis susideda iš 5-6 korpusų arba iš 3 korpusų ir 3 nedidelių priedų - magazinų medui, o dvylikarėmis - iš lizdo skyriaus ir 2-3 magazinų. Daugiakorpusio avilio forma panaši į natūralų bičių būstą - drevę, todėl visiškai atitinka jų prigimtį. Jis lengvai išardomas, o tai labai svarbu, nes padeda tvarkyti bičių šeimos gyvenimą. Bites galima laikyti ir gulstiniuose aviliuose. Gulstinis avilys taip pat turi 1 arba 2 magazinų priedus. Kaip elgtis su bitėmis. Per ilgą bendravimą su bitėmis nusistojo taisyklės, reguliuojančios elgesį su šiais vabzdžiais, jų raminimo priemonės ir būdai. Bitės jautriai reaguoja į visus kvapus ir ypač suirzta nuo aštrių (prakaito, česnako, kvepalų, alkoholio) kvapų. Jų pačių nuodų kvapas - pavojaus signalas. Vos tik viena bitė įgelia, ten tuojau puola kitos. Kad dirbančio prie bičių nesugeltų, bitininko drabužiai turi būti švarūs ir tvarkingi, bitininkas prieš tai neturi būti valgęs stipriai kvepiančio maisto. Bites erzina vilnos, plaukai, tamsūs drabužiai, todėl galvą ir veidą, dirbant prie bičių, reikia užsidengti tinkleliu, apsirengti šviesiais drabužiais - baltu chalatu arba kombinezonu. Bites erzina greiti judesiai - bėgiojimas bityne, bičių vaikymas ranka, šiurkštus darbas lizde. Atsargiai elgtis su bitėmis - pirmutinis bitininko įsakymas. Būtinos bitininko elgesio normos - po bityną vaikščioti ramiai, švelniai judinti rankas darbuojantis avilyje, mokėti kantriai iškęsti įgėlimo skausmą. Dūmai nuramina bites, ir jos beveik negelia. Padūmijus galima prieiti prie pačių pikčiausių bičių šeimos lizdo ir atlikti reikalingus darbus. Į avilį dūmai pučiami rūkliu. Bitės irzlesnės, kai oras apniukęs ir vėjuotas, rytą ir į vakarą, kai visi vabzdžiai yra lizde arba kai gamtoje nėra nektaro. Tokiu metu geriau nesikišti į bičių gyvenimą. Lengviau yra nesuerzinti, negu nuraminti bites, jau pradėjusias gelti. Tačiau bitininkas neturi bijoti įgėlimo, nes organizmas gana greitai pripranta prie bičių nuodų. Pavasario darbai. Gerokai prieš pražystant pirmiesiems žiedams, bičių šeimos jau pradeda auginti perus. Iki pirmojo pavasarinio išskridimo iš lizdų jos jau turi daug jaunų ir subrendusių užakiuotų perų. Kasdien šeimos pasipildo jaunomis bitėmis. Kad naujos kartos augtų be sutrikimų ir sparčiai, šeimoms reikia sudaryti palankiausias sąlygas: nuimamus dugnus, ant kurių per žiemą prisirinko daug šiukšlių ir mirusių bičių, pakeisti švariais, o prikaltus nuvalyti. Lizduose šiuo metu turi būti daug maisto - medaus (nemažiau kaip 15kg) ir žiedadulkių (2-3 rėmai). Šeimoms, žiemojusioms 2 korpusuose, reikia palikti abu, jei jos juos užima, arba pašalinti apatinį, laisvąjį, jei bitėms nereikia didelių lizdų. Dvylikarėmiuose aviliuose lizdų mažinti nepatartina. Šeimos augimą pavasarį skatina suneštas nektaras ir žiedadulkės, todėl bitynus reikia rengti vietose, kur yra medžių ir krūmų (ypač gluosnių ir klevų), iš kurių bitės šiuo maistu gausiai apsirūpina. Gausus maitinimasis skatina vaško gaminimą, padeda atnaujinti lizdą. Bitės noriai siuva korius. Šiuo metu į lizdus reikia dėti rėmų su dirbtiniais koriais - busimųjų korių pagrindais. Pavasaris - pats geriausias laikas koriams gaminti. Rėmus su dirbtiniais koriais reikia dėti tarp korių su perais, kur yra daug bičių auklių ir siuvėjų. Daugiakorpusiame avilyje šeima pavasarį gali pasiūti 10 korių. Kad šeima greičiau augtų, daugiakor-pusių avilių perų korpusus patartina periodiškai (kas 10-12 dienų) keisti vietomis - viršutinį nuleisti žemyn, o apatinį pakelti į viršų. Kai pražysta sodai ir šeimos būna jau gerokai padidėjusios, lizdus reikia išplėsti. Šeimoms daugiakorpusiuose aviliuose duoti trečiuosius korpusus (dėti juos viršun), dvylikarėmiuose - po magaziną, gulstiniuose - rėmelių su dirbtiniais koriais iki pilno komplekto. Šiuo metu bitėms pradeda busti spietimo instinktas. Spietimas - tai naujos šeimos gimimas (pavasario pabaiga-vasaros pradžia). J auna šeima - spiečius - atsiskiria nuo motininės, susimeta į medį, o paskui, jei ji iš ten nesusemiama, skrenda į naują, iš anksto nužiūrėtą gyvenimo vietą. Prieš spietimą gana ilgai rengiamasi - auginami tranai, nulipdoma motininių korių akučių - tam tikrų gilės pavidalo akučių, išauginama motinų, sukaupiama atsargų naujai šeimai. Šeima, kuri rengiasi spiesti, mažiau neša medaus, nustoja siūti korius, mažiau augina bičių perų, krinta jos bendras produktyvumas. Kitą dieną po pirmosios motininės akutės užakiavimo išeina spiečius. Su juo išskrenda motina šeimininkė. Spiečių reikia susemti į spietinę ir sunešti į tamsią vėsią patalpą (pusrūsį, rūsį), į dienos pabaigą suleisti į specialiai parengtą laisvą avilį, įdėti 1-2 rėmelius maisto, 2-3 rėmelius su tuščiais koriais, likusius su dirbtiniais koriais. Geram spiečiui (masė didesnė kaip 3kg) lizdas daromas iš 2 daugiakorpusio avilio korpusų. Mažų avilių spiečiai nemėgsta ir išlekia iš jų. Praėjus kelioms dienoms, šeima gali vėl leisti spiečių (kartais ir ne vieną), su kuriuo išskrenda jauna motina. Šie tolesni spiečiai būna mažesni už pirmąjį, dažnai nepajėgūs apsirūpinti maistu žiemai, todėl juos geriau sujungti vieną su kitu. Kad šeima toliau nespiestų, jos lizde visas motinines akutes, išskyrus vieną, reikia sunaikinti. Dabartinė bitininkystė spietimą laiko nenaudingu. Parengta gana efektyvių priemonių nuo spietimo. Iš jų - lizdo perkėlimas visu korpusu ir dirbtinis šeimos dalijimas į 2 dalis, o po to, kai žydi svarbiausi medaus šaltiniai, vėl jų sujungimas. Medunešis. Prieš tokių medingųjų augalų, kaip baltosios akacijos, pievų žolės, liepos, ožkarožės, grikiai, saulėgrąžos, žydėjimą bičių šeimos turi būti labai stiprios, pajėgios leisti daug darbininkių rinkti nektaro. Šeima, išskaidžiusi jėgas spiesdama arba neprisiauginusi pakankamai bičių, nepajėgia prinešti daug medaus, todėl svarbiausiam medunešiui silpnas šeimas geriau sujungti vieną su kita arba prijungti prie gretimų. Šeimos turi turėti daug tuščių korių - sandėlių medaus derliui pilti. Tai - būtina sąlyga. Jei medaus prinesama 3kg per dieną, reikia viso daugiakorpusio avilio korpuso arba dvylikarėmio avilio magazino. Per medunešį iš liepų ir kitų labai nektaringų augalų šeimai reikia tiek pat tuščių korių, kiek užima jos perų lizdas, t.y. avilį reikia padidinti dvigubai. Kai trūksta korių, medaus prinešama nedaug, ir šeima per medunešį nusilpsta. Magazinus reikia dėti viršuje arba po viršutiniu magazinu, jei jis jau pripildytas medaus, į kiekvieną tolesnį magaziną dėti po 1 - 2 rėmus su dirbtiniais koriais. Bitės šiuo metu greitai pasiuva korius. Per sezoną galima gauti kelis medaus derlius, jeigu bitės pernešamos iš jau nužydėjusių augalų į ką tik pradedančius žydėti. Vežiojimas - šiuolaikinės bitininkystės technologijos laimėjimas, jis leidžia rinkti nektarą iš ten, kur jo yra daugiau. Bitės vežamos automobiliais. Aviliams iš viršaus pritaisomi transportuojamieji tinkleliai, kurių dėka sukiršintos bitės gauna pakankamai oro, ir jos puikiausiai atlaiko pervežimą. Medaus kopimas. Medų imti galima tik tada, kai bitėms jo yra per daug. Medus imamas subrendęs, užakiuotas, paprastai po kiekvieno medunešio, prieš pervežant į naują ganyklą. Atviras medus dar nesubrendęs, menkų gydomųjų savybių, laikomas rūgsta. Iš korių medus išimamas medsukiu. Prieš sukant korių akutes reikia praimti (bitininko peiliu nupjauti vaško luobelę). Sukant medsukį, dėl išcentrinės jėgos medus iš akučių išsitaško ant bako sienų. Medų laikyti reikia vėsiai, gerai uždengtuose mediniuose induose arba pieno bidonuose. Parengimas žiemai. Išėmus medų, bičių šeimos pradeda rengtis ilgai žiemos ramybei. Skraido mažiau, išvaro tranus, skuba išsiauginti kuo daugiau jaunų, gyvybingų rudeninių bičių. Prie to kaip tik ir turėtų prisidėti bitininkas. Avilius reikia pamažinti: daugiakor-pusius - iki 2 korpusų, pašalinti apatinį, kitus - iki 1 dvylikarėmio. Maisto atsargų reikia palikti po 32- 38kg medaus ir žiedadulkių šeimai. Kai maisto yra pakankamai, bitės atsargų netaupo, nesustoja šeimos vystymasis. Didelės maisto atsargos rudenį - gausesnio medunešio ateinantį sezoną garantija. Žiemojimui parengtą lizdą reikia pašil-tinti, uždedant ant viršaus papurusią laidžią drėgmei pagalvę. Temperatūrai nukritus iki 8° C, bitės susimeta į rutulio formos masę (kamuolį). Tokio susitelkimo dėka jos gali palaikyti gyvybei reikalingą temperatūrą net per pačius stipriausius ir ilgiausius šalčius. Bičių žiemojimas. Bitės sukurtos gamtos gyventi laisvėje visus metus. Žiemą jos izo-liuojasi nuo žemos temperatūros ir jos nebijo, todėl labai šiltinti jų lizdą nederėtų. J as pražūtingai veikia tik drėgmė. Drėgnas oras šaltesnis už sausą, nuo per didelės drėgmės genda medus, ir bitės ima sirgti. Kad nebūtų drėgna, reikia įtaisyti gerą lizdo ventiliaciją. Šalto oro tiekimas į avilį - vienintelis būdas pašalinti drėgmę. Vis tiek kur žiemotų bitės - lauke ar patalpoje, reikia laikyti atvirą apatinę ir viršutinę avilio laką, pro kurias mainosi oras. Be to, ant lubų su anga reikia uždėti lengvą šilumos izoliaciją, kuri netrukdytų patekti orui, arba truputėlį (2-3cm) atlenkti drobę, atidengiant visus rėmus. Stogas irgi neturi trukdyti išeiti drėgmei. Patalpa, kurioje žiemoja bitės, turi būti gerai vėdinama. Video įrašas apie bitininkystę Lietuvoje:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *