Dirvos gerinimas

Seeding the soil
Dirvos gerinimas. Sklype pirmiausia reikia parengti dirvą vaismedžiams ir daržovėms. Jeigu dirva per šlapia, ją reikia nusausinti. Pats sodininkas gali kai kur nuleisti paviršinį vandenį. Kai netoli yra upelis, griovys, galima sklypą nudrenuoti. Kartu iškertami krūmai, išrenkami akmenys, palyginamas paviršius. Jo daug lyginti nereikia, svarbu, kad neliktų vietų susitelkti paviršiaus vandeniui. Lengvai dirvai svarbu taupyti drėgmę ir padaryti dirvą rišlesnę, kad ne taip greitai išsiplautų maisto medžiagos. Smėlį rišlesnį padaro organinės trąšos - mėšlas, durpės. Tačiau šios trąšos smėlyje greitai dūlėja, jas reikia nuolat papildyti. Smėlį galima pagerinti moliu. Rūgščiam smėliui tinka karbonatingas priemolis arba molis. Paskleistą paviršiuje molingą uolieną geriausiai įarti 40-50 cm gyliu arba įkasti. Paskui paviršių galima gausiai patręšti organinėmis trąšomis. Daržovėms skirtame plote būtų geriau humusinį sluoksnį nustumti, atvežti molio ir ariant sumaišyti su podirviu, paskui užstumti humusinį sluoksnį ir patręšti. Kuo daugiau duodama organinių trąšų, tuo geriau. Smėlio dirvą reikia dažnai laistyti, bet ne per daug, kad vanduo sudrėkintų tik šaknų zoną ir neišplautų maisto medžiagų. Molingą dirvą, priešingai negu smėlio, reikia padaryti puresnę. Jai taip pat tinka organinės trąšos, ypač durpės. Ilgam laikui gerinti tinkamiausias yra rupus smėlis. Kuo daugiau smėlio ir kuo giliau jis įterpiamas, tuo geriau. Įterpiama irgi 40-50 cm gyliu, paskui vežamos organinės trąšos. Sukietėjusiam, skeletiniam priemoliui purumo gali suteikti tik organinės trąšos arba atvežtas purus humusinis dirvos sluoksnis. Be šių priedų sluoksnio purenti neverta, nes po metų kitų dirva vėl sukietėja. Kalkinimas. Jei sklype vyrauja rūgšti dirva, patartina ją kalkinti vienoda, daugeliui daržovių tinkamiausia kalkių norma. Tokia norma gali būti per didelė tik bulvėms, rūgštynėms, agrastams ir nedaugeliui kitų augalų, o per maža - vyšnioms, slyvoms, juodiesiems serbentams. Kai rūgštūs tik pavieniai ploteliai arba kai kurios sklypo dalys, tenka juos kalkinti atskirai. Kalkinimo normos apskaičiuotos pagal dirvų reakciją, mechaninę sudėtį ir lietuvos agroklimatines zonas. Kai dirvožemiai yra užmirkę, glėjiški, kalkinimo norma didinama 20%. Kalkinės medžiagos apskaičiuojamos pagal tokius koeficientus: malti klintmilčiai ir dolomitmilčiai - 1,2, degtos kalkės - 0,8, cukraus fabrikų defekatas (kalkių purvas) - 2,5, ežerų ir pelkių kalkės 2,0, medžio ir durpių pelenai - 2,5, kreida - 1,4, kalkingas priemolis - 5,0. Sodams ir daržams tinkamiausios yra dolomitinės kalkės, nes jos turi magnio. Daržuose išbarstytos kalkės įariamos į dirvą per 2 kartus, nes jos reikalingiausios jauniems augalams, o ariant 1 kartą, į paviršių būtų išversta nekalkinta dirva. Kartu su kalkėmis nereikia dėti mėšlo, barstyti amonio trąšų, superfosfato ar fosforitmilčių, nes susidaro šių trąšų nuostolių. Obelims, kriaušėms, agrastams, vyšnioms, slyvoms skirtame plote, jei visas sklypas buvo pakalkintas vienodai, kalkės įterpiamos iki 40-60 cm gylio. Vyšnioms ir slyvoms kalkių norma padvigubinama, o juodiesiems serbentams dar reikia pridėti pusę kalkių normos. Pakalkintų lengvų dirvų kalkinti nereikia 4-5 metus, vidutinio sunkumo - 7-10 metų, o sunkių - 9-12 metų ir ilgiau. Antrą kartą nebūtina kalkinti visą sklypą iš karto. Galima pakalkinti tas dirvas, kur ketinama auginti gūžinius ir žiedinius kopūstus, svogūnus, salierus. Papildomai kalkinamos vyšnios, juodieji serbentai. Kalkės išbarstomos po medžiais ir negiliai įterpiamos, nes iš paviršiaus jos greičiau išplaunamos. Obelų, kriaušių, agrastų, aviečių papildomai kalkinti nereikia. Tręšimas. Organinių trąšų (mėšlo, durpių, komposto) sodui ir daržui neribojama. Vienoms daržovėms (kopūstams, agurkams, bulvėms) tinka šviežias, kitoms - jau perpuvęs mėšlas. Durpių 1 arui galima skirti 300- 400 kg. Jeigu dirva rūgšti, 1 m3 durpių primaišoma 5-8 kg kreidos ar kitų kalkinių medžiagų. Sodą organinėmis trąšomis galima tręšti prieš gilų arimą, bet jos labai reikalingos ir suarus viršutiniam sluoksniui sukultūrinti, ypač uogakrūmiams skirtoje žemėje. Daržoves mineralinėmis trąšomis galima tręšti kasmet, o vaismedžius ir uogakrūmius, kurie giliai leidžia šaknis,- prieš įveisiant sodą. Fosforo trąšų reikia duoti tiek, kad purenamame gylyje (40-50 cm) jų būtų ne mažiau kaip 10 mg/100 g dirvožemio. Nedaug fosforo turinčioms dirvoms į 10 arų beriama apie 50 kg fosforo veikliosios medžiagos, vidutiniškai turinčioms fosforo - 30-40 kg. Fosforas yra nejudri trąša, todėl ją reikia įterpti į gilesnius sluoksnius. Šios trąšos nedidina dirvos tirpalo koncentracijos, ir jų perteklius augalams nekenkia. Judraus kalio daugiau būna nekalkingame molyje. Nedaug kalio turinčioms dirvoms į 10 arų reikia berti 30 kg jo veikliosios medžiagos, vidutiniškai turinčioms - 20 kg. Kalio trąšos yra judresnės negu fosforo, jos labai didina dirvos tirpalo koncentraciją, todėl pertręšti negalima, nes nuo to kenčia augalai. Azoto trąšos yra labai judrios, greit išsiplauna, todėl rengiamas laukas jomis paprastai netręšiamas. Dirvos rengimas daržui. Geriausias laikas dirvai įdirbti - ruduo. Pirmiausia iš dirvos reikia pašalinti daugiamečių piktžolių šaknis, grambuolių lervas. Dirbant rudenį, viršutinį dirvos sluoksnį patartina palikti žiemai su stambiais grumstais. Giliai (per visą kastuvą) įdirbus, rudens ir žiemos kritulių bei pavasario tirpsmo vanduo lengvai patenka į dirvą ir ten susikaupia. Drėgmės prisisotinęs dirvožemis žiemą peršąla, ir kenksmingų vabzdžių lervos žūva. Rudenį gerai įdirbtą dirvą pavasarį užtenka perkasti 15-20 cm gyliu. Žemose, šlapiose, užliejamose vietose reikia padaryti lysves arba ežias. Geriausiai jas daryti iš rudens, nes pavasarį lysvių ir ežių dirvožemis įšyla ir drėgmės perteklių pašalina 10-20 dienų anksčiau negu lygus paviršius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *