Gavzdikų auginimas ir priežiūra

gvazdikas
Gvazdikai, gvazdikinių šeimos vienmetės ir dvimetės gėlės. Yra išvesta daugiau kaip 2000 veislių. Jų labai puošnūs, malonaus kvapo žiedai. Visų rūšių gvazdikų veislės išvestos iš tikrojo gvazdiko, augančio prie Viduržemio jūros. Tikrasis gvazdikas pas mus auginamas kaip dvimetis augalas. Populiariausios jo grupės yra grenadiniai ir Šabo gvazdikai. Grenadiniai gvazdikai yra labiausiai paplitę. Jie atsparūs šalčiams, gausiai žydi, tinka gėlynams apsodinti ir puokštėms. Dauginami sėklomis. Sėklos sėjamos gegužės-birželio mėnesį į inspektą arba dėžutes. Pirmą kartą daigai pikuojami 8 cm, antrą - 15-20 cm atstumu. I gėlyną sodinami rugpjūčio pabaigoje kas 25-30 cm. Žiemą patartina nestorai apdengti eglišakėmis, padėti pelių nuodų. Šabo gvazdikai Lietuvoje auginami kaip vienmetės gėlės, bet, jei sėjami liepos-rugpjūčio mėnesį, jie gali žydėti tik antraisiais metais. Dažniausiai sėjami sausio-vasario mėnesį (žydėti pradeda rugpjūtį). Sudygsta per 14 dienų. Laistomi saikingai. Kai tik pasirodo daigeliai, dėžutė statoma šviesioje, vėsioje (12° C) vietoje. Kai daigai ima vienas kitą siekti, jie persodinami 4 cm atstumu, antrą kartą daigai persodinami į inspektą kas 8 cm arba į atitinkamo dydžio vazonėlius, kurie taip pat laikomi inspektuose. Į numatytą vietą daigai sodinami gegužės viduryje kas 25- 30 cm. Mėgsta lengvą, trąšią, neutralios reakcijos (pH 7) dirvą ir saulėtą vietą. Šalnų nebijo. Kad žydinčių augalų neišvartytų vėjas, juos reikia pririšti prie kuoliukų arba ištemptų vielų. Rudenį, kai oras lietingas, patartina gvazdikus pridengti polietilenine plėvele, nes pumpurai ima pūti, trūkinėti. Prie pagrindinio pumpuro augančius šalutinius patartina nuskabyti. Tada išauga dideli, gražūs žiedai. Šabo gvazdikai nepakelia trąšų pertekliaus. Dažnai tręšiant azoto trąšomis, žiedstiebiai pasidaro gležni, išlinksta ir nebeišlaiko žiedų. Per vegetaciją į 1 m2 žemės galima įterpti ne daugiau kaip 50 g vandenyje ištirpintų azoto trąšų. Šabo gvazdikus galima dauginti ir ūgliais, kurie įsišaknija per 4-5 savaites. Kerelius rudenį reikia susodinti į šaltą, šviesų šiltnamį. Žiemą juos reikia papildomai apšviesti, nes nuo šviesos stokos jie sunyksta. Šiurpiniai gvazdikai būna 20-50 cm aukščio. Lietuvoje auginami kaip dvimečiai augalai. Stiebas plikas, šakotas. Lapai lance-tiški, platūs. Žiedai balti, rožiniai, raudoni, purpuriniai, gelsvi, dažnai dryžuoti arba taškuoti, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai, susitelkę į tankų skydišką žiedyną. Žydi birželio ir liepos mėnesį. Tinka gėlynams, bordiūrams (žemaūgiai), balkonams apsodinti, grupėms gazonuose sudaryti, skinti ir auginti vazonuose. Dauginami sėklomis, kero dalijimu ir ūgliais. Sėklos sėjamos gegužės-birželio mėnesį į inspektą arba tiesiog į numatytą vietą; sudygsta per 6-8 dienas. Paaugę daigai pikuojami 2 kartus: pirmą kartą 3 cm, antrą - 10 cm atstumu. Į numatytą vietą daigai iš ins-pekto sodinami rudenį arba pavasarį kas 25-35 cm. Kero dalijimu ir ūgliais šiurpiniai gvazdikai paprastai dauginami tada, kai norima sodinti grupėmis vienos spalvos augalus. Kininiai gvazdikai pas mus auginami kaip vienmečiai ir kaip dvimečiai. Būna 15- 40 cm aukščio. Stiebas šviesiai žalias, stačias, plikas, šakotas. Lapai šviesiai žali. Žiedai iki 7 cm skersmens, pavieniai arba susitelkę žiedynuose, balti, rožiniai, raudoni, tamsiai purpuriniai, margi, tuščiaviduriai arba pilnaviduriai. Žydi nuo birželio mėnesio iki šalnų. Tinka gėlynuose, lysvelėms apsodinti, auginti vazonuose ir puokštėms. Mėgsta purią, trąšią priemolio dirvą ir saulėtą vietą. Sėklos sėjamos kovo-balandžio mėnesį į pusiau šiltą inspektą arba dėžutes šiltnamyje. Sudygsta per 6-8 dienas. Daigai pikuojami 1 kartą 3 cm atstumu. \ nuolatinę vietą sodinami gegužės pabaigoje kas 20 cm. Galima dauginti ir ūgliais, kurie pjaunami liepos-rugpjūčio mėnesį. Įsišakniję ūgliai sodinami į 7 cm skersmens vazonėlius ir per žiemą laikomi šaltame šiltnamyje. Pavasarį (gegužės pabaigoje) sodinami į nuolatinę vietą. IllSpektaS sodo arba sodybos sklype rengiamas daigams, ankstyvosioms daržovėms ir gėlėms auginti. Pagal konstrukciją skiriama vienašlaičiai ir dvišlaičiai inspektai. Abiejų tipų inspektai būna įleisti į žemę ir viršžeminiai, o pastarieji savo ruožtu - stacionariniai ir kilnojamieji. Augalų šildymas inspektuo-se - saulės, biologinis (šilumą teikia biologinis kuras) arba techninis (šildo įvairūs šildymo įrenginiai). Šaltu paros metu inspektus reikia uždengti įstiklintais rėmais arba skaidria plėvele. Pagal eksploatacijos pradžios laiką inspektai skirstomi į ankstyvuosius, vidutinius ir vėlyvuosius. Ankstyvieji inspektai naudojami nuo vasario pabaigos-kovo pradžios, vidutiniai - nuo kovo II pusės, vėlyvieji - nuo balandžio pradžios. Pats paprasčiausias inspektas - viena-šlaitis įleistas į žemę, su biologiniu šildymu. Jį gali pasidaryti bet kuris daržininkas. Toks inspektas yra duobė, uždengta rėmais. Kad rėmai tvirtai gulėtų ir sandariai uždengtų, daroma medinė rėmjuostė. Inspektui parenkama sausa, gerai apšviečiama vieta (geriau su nedideliu nuolydžiu į pietus arba pietryčius ir žemu gruntinio vandens lygiu). Reikia, kad iš šiaurės ir rytų būtų apsauga nuo vėjo: pastatai, želdiniai arba specialūs šviesą atspindintys ekranai. Ypač patogūs plokšti pasukami ekranai, nudažyti baltais dažais; jie leidžia maksimaliai panaudoti saulės energiją. Papildomas apšvietimas atspindimąja šviesa pagerina žemės apšviestumą ir paaukština temperatūrą lysvėse 1-3°C. Pradedant statyti inspektą, pirmiausia padaroma rėmjuostė visu perimetru iš 4 nuluptų 10-14 cm skersmens rąstų. Šiaurinė rėmjuostės pusė turi būti kiek aukštesnė už pietinę (10- 12 cm). Iš pietų pusės joje padaroma išdroža rėmams atsiremti. Viršutinė rėmjuostės dalis turi būti plokščia, ir rėmas turi prigulti sandariai (be plyšių). Duobė kasama 150 cm pločio iš viršaus ir 120 cm apačioje. Gylis 30-50 cm. Jeigu gruntinis vanduo negiliai, duobės galima nekasti. Kietame grunte duobės sienų galima ir netvirtinti, o puriame ir slenkančiame grunte būtina sutvirtinti (pvz., horizontaliomis lentomis). Kad inspekto neišplautų lietus, aplink iškasamas nuleidžiamasis griovys, kurį galima uždengti mediniais skydais; taip lengviau prieiti prie inspekto. Inspektui patogiausi 160X 105 cm dydžio rėmai. Jie daromi iš 6X6 cm tašelių, kad būtų stipriau, sutvirtinami medinėmis smeigėmis, o paskui nudažomi atmosferos veiksniams atspariu laku. Inspekto rėmo viduryje paprastai daromos 3 pertvaros arba 4 angos stiklams. Inspektams dažniausiai naudojamas 2-2,5 mm storio langų stiklas. Stiklai užtaisomi glaistu arba medinėmis juostelėmis. Vietoj stiklo rėmą galima uždengti sintetine plėvele. Kad nutekėtų lietaus vanduo, rėmo apačioje išpjaunama griovelių. Inspektų biologinis kuras - arklių arba karvių mėšlas. Geriau naudoti arklių mėšlą, jis duoda daugiau šilumos. Parengti mėšlo reikia rudenį. Jis sukraunamas į rietuves, rūpestingai iš visų pusių apdedamas šiaudais, pjuvenomis, durpėmis ir pridengiamas, kad nesušaltų. Pavasarį, prieš dedant į inspektą, mėšlą reikia perkrauti į kitą, laisvesnę rietuvę ir leisti jam įkaisti. Rietuvėje padaroma keletas duobučių, į kiekvieną jų įpilama po kibirą karšto vandens, paskui rietuvė pridengiama maišais arba plaušinėmis. Po 2-4 dienų, kai mėšlas įkaista iki 50-60° C temperatūros, jo prikraunama į inspektą. Į dugną dedamas šaltesnis, o į viršų ir iš šonų - karštas. Kai po 2-3 dienų suslūgsta, pridedama nauja porcija. Mėšlas turi gulėti pasipūtęs, ir tik palei sienas jį reikia kiek suspausti, kad nebūtų tuštumų. Viršun, ant įkaitusio mėšlo, pilama žemių - daržo arba velėninės žemės, komposto arba patręštų durpių. Inspektą pildant biologiniu kuru ir žemėmis, reikia žiūrėti, kad nuo žemės paviršiaus iki rėmo liktų ne mažiau kaip 20 cm. Vidutiniškai vienam rėmui reikia 0,2 m3 žemių. Daugiau nepatartina, nes nuo žemės svorio mėšlas suslūgsta, prie jo sunkiau prieina oras, ir jis nustoja degti. Dėl tos pačios priežasties nereikia per daug drėkinti dirvos. Prikrautas inspektas uždengiamas rėmais, kurie savo ruožtu pridengiami dembliais iš plaušų arba šiaudų. Inspektui šildyti tinka ir storas dervuotas popierius, seni maišai ir t.t. Žiemai rėmus reikia nuimti ir laikyti pastogėje vertikaliai; inspektą uždengti skydais, ruberoidu ir pan. Daržininkai mėgėjai dažnai inspektų vadina paprasčiausią plėvelės priedangą - ant lengvo sudedamo karkaso užtemptą skaidrią plėvelę. Jiems karkasus galima padaryti iš lazdyno arba gluosnio vyčių, 5-6 mm skersmens vielos, plastiko vamzdžių, t.y. iš bet kokios medžiagos, kuri lengvai pasiduoda lenkiama. Sulenkti lankai įsmeigiami į žemę (lankų galai pririšami prie medinių kuolelių, įkaltų į žemę ne mažiau kaip 30 cm) arba pritvirtinami prie karčių. Kartais lankai surišami špagatu vienas prie kito, kad būtų stabilesni. Karkaso vietoj galima panaudoti ir 2 trikampius iš medinių 4X4 cm storio tašelių. Kad geriau stovėtų, trikampio centre į žemę įkalamas kuolas nutašytu galu. Per trikampių viršų reikia ištempti špagatą arba vielą. Paprasta padaryti ir medinius išskečiamus ožius, susidedančius iš 2 metrinių tašelių (3X3 cm storio), sujungtų vinimi (laisvai) netoli nuo vieno galo. Ant ožių kraigo dedama lota. Toks karkasas lengvas ir patogus - ožius nesunku pernešti iš vienos vietos į kitą, be to, jie užima mažai vietos laikant. Kaip skaidri medžiaga plėvelinėms priedangoms paprastai vartojama polietileno plėvelė. Ji elastinga ir atspari šalčiui (atlaiko - 20 °C). 0,05-0,25 mm storio polietileno plėvelė praleidžia 80-100% matomosios šviesos. Kadangi plėvelė labai gerai praleidžia šilumos spindulius, temperatūra po plėvele dieną gerokai pakyla, o naktį smarkiai nukrinta, todėl dieną, kai oras saulėtas, ją reikia pradengti, kad vėdintųsi, o naktį pridengti neskaidria medžiaga. Kad danga būtų reikiamos formos, plėvelė suvirinama lituokliu arba laidyne, įkaitinta iki 110- 120 °C.  

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *