Medžių ir krūmų sodinimas ir priežiūra

Medeliai sodinami tuomet, kai teritorija yra visiškai paruoš­ta ir išlyginta iki projektinio aukščio. Kadangi teritorija papras­tai ruošiama ne tik medžiams sodinti, bet ir  vejai užsėti, tai agrotechniniu požiūriu ruošiama taip pat. Daugiausia medžiu šaknų pasiskirsto 80 cm gylyje, krūmų  –  60 cm, o medį ir krūmų laikančios pagrindinės šaknys skverbiasi daug giliau. Į plotį me­džių ir krūmų šaknys auga daug plačiau  negu siekia jų laja.

Medžiams ir krūmams sodinti įdirbtoje ir patręštoje dirvoje iškasamos maždaug tokios duobės: medžiams  –  70 cm gylio, o krūmams  –  50 cm.

Duobes galima kasti apvalias arba kvadratines. Medelio mai­tinimo plotas paprastai turi būti ne mažesnis kaip 1 m². Sodi­nant stambius medžius, duobės turi būti 10 – 15 cm gilesnės ir 1m platesnės negu medžio šaknys su žemių gumulu. Krūmams sodinti duobė iškasama ne mažesnė kaip 0,5 m². Grupėmis krū­mams sodinti paprastai kasama ištisa didelė duobė arba tranšėja. Gyvatvorėms tranšėjos kasamos 0,6 m pločio, kiekvienai kitai ei­lei pridedant po 0,2 – 0,4 m (atsižvelgiama į sodinamo krūmo dydi). Duobės dugnas per 15 – 20 cm išpurenamas. Derlingo vir­šutinio sluoksnio žemė sumetama vienoje duobės pusėje, o neder­lingo gilesnio  –  kitoje. Ją galima pagerinti maišant su durpių kompostu arba organinėmis trąšomis; į 1 m³ grunto beriama 25 – 50 kg trąšų. Jei dirvožemis nederlingas, atvežama juodžemio arba perpuvusio komposto.

Duobės medeliams ir krūmams sodinti kasamos iš anksto: pa­vasariniam sodinimui  –  rudenį, o rudeniniam  –  3-4 savaitės prieš sodinant. Kai gruntinis vanduo yra negiliai, duobės ka­samos seklesnės, o kartais ir visai nekasamos. Tuomet medeliai sodinami padarant kauburėlius.

Medžius ir krūmus galima sodinti visais metų laikais. Ta­čiau, atsižvelgiant į vietos klimatines sąlygas, sodinimas tam tikrais metų laikais turi kai kurių privalumų ir trūkumų.. Kaip žinomo iš praktikos, geriausia medelius sodinti pavasarį ir ru­denį. Pavasari medeliai sodinami prieš sprogstant pumpuram, iš dirvožemio išėjus pašalui. Paprastai sodinama balandžio mėnesi, o kartais dar galima sodinti ir gegužes pradžioje. Biologiniu, agrotechniniu ir klimatiniu požiūriu pavasarį sodinti geriausia ir rezultatui buna geri. Tačiau šis laikotarpis labai trumpas, ir, kai truksiu darbo jėgos, nė visada galima suspėti.

Rudenį medeliai sodinami, kai augalai nustoja augė, esti su­medėję ūgliai ir pradeda kristi lapai. Šis laikotarpis gali  trukti iki tol, kol visiškai nukrinta lapai arba iki stiprių šalnų. Musų klimato sąlygomis pavasaris dažnai būna sausas ir medeliai sun­kiai prigyja. Dėl to geriausia juos sodinti rudenį.

Žiemą medeliai esti ramybės būklėje. Tuomet, juos sodinant, nesubyra sušalęs dirvožemio gumulas, iškastas kartu su medelio šaknimis, ir medeliai gerai prigyja. Tačiau žiemą sodinama tik išimtiniais atvejais: kai reikia persodinti stambius medžius, kai būtinai norima užbaigti sodinimo darbus ar pasodinti labai ver­tingų rūšių medžius. Tačiau tai neekonomiška, nes, įšalus grun­tui ir esant žemai temperatūrai, šie darbai brangiai atsieina.

Vasarą sodinti medelius irgi galima, tik reikia nesužaloti jų šaknų, kad  nebūtų pažeisti augalo gyvybiniai procesai.

Tinkami sodinti medeliai ir krūmai iš medelyno iškasami ru­denį. Pirmiausia iškasami tie medeliai ir krūmai, kurių vegetaci­ja baigiasi anksčiausiai. Medeliai kasami, kai viršūniniai ūgliai esti sumedėję ir pumpurai visiškai išsivystę.

Iškasti medeliai ir krūmai grupuojami pagal rūšį, aukštį, sto­rį, šaknų gausumą ir tuojau pat apkasami. Prie atskirų medelių arba ryšulių prisegamos etiketės su rūšies ar formos, pavadinimu. Prieš kraunant medelius į sunkvežimius, kėbulo dugną ir kraš­tus reikia iškloti drėgnomis samanomis, šlapiais šiaudais ar sku­durais. Medeliai sustatomi eilėmis, apdedant kiekvienos eilės šak­nis samanomis ar šiaudais. Toliau vežami medeliai dar apden­giami brezentu.

Prieš sodinant aštriu peiliu riupjaustomos sužalotos medelių ar krūmų šaknys, o žaizdos a pt epą mos sodo tepalu.

Medeliai sodinami taip. Pirmiausia šiek tiek į pietus nuo duo­bės centro įkalamas 5 – 7cm storumo kuolas. Po to į duobę įbe­riama puveningos žemės, kad jos viduryje susidarytų kūginis kaupas. Jo aukštis turi būti toks, kad pasodinto medelio šaknies kaklelis, žemei suslėgus, butų 5-7 cm žemiau žemės paviršiaus.

Po to medelis įleidžiamas į duobę taip, kad kuolas užstotų me­delį iš pietų pusės. Šaknų sistema išdėstoma sudarytame kū­gyje, pagal reikalą nukasant arba priberiunt žemės. Išdėsčius šaknis, puveninga žemė beriama ant jų, o nepuveninga išsklai­doma duobės paviršiuje ir gerai suminama be to, sodinamą me­delį reikia retkarčiais patempti ir papurtyti, kad šaknys dar ge­riau išsidėstytų ir pats medelis užimtų reikiamą padėtį, t. y, nebūtų nei per giliai, nei per sekliai pasodintas. Sodinti geriau šia dviese. Vienas prilaiko medelį ir jį tinkamai reguliuoja, ki­tas užpila žemę.

Pasodintas medelis palaistomas 2-4 kibirais vandens. Kad geriau įsigertų vanduo, aplink kiekvieną medelį reikia padaryti lėkštės formos įdubimą, o kad  palaisčius drėgmė neišgaruotų, ant paviršiaus užberti sausos žemės.

Apie pasodintą medelį gerai suminama žemė ir medelis pri­rišamas prie kuolio. Pririšti galima rafija, linų, kanapių pluoštu ar skuduru. Rišama aštuoniukės forma. Pririšimo vietoje liemenį kartais naudinga apsaugoti fanera, lentelėmis arba kokia nors medžiaga. Kuolas neturi žaloti liemens ir siekti šakų.

Krūmai sodinami taip pat kaip ir medeliai, tik dažniausiai be kuolų.

Medžiams ir krūmams augti mieste bei gyvenvietėse sąlygos yra blogesnės negu miške ar laukuose, todėl jie rūpestingiau prižiūrimi ir saugomi. Ypač reikia gerai prižiūrėti pasodintus me­delius pirmaisiais ir antraisiais metais. Dar didesnės priežiūros reikia persodintiems suaugusiems medžiams.

Vienas svarbiausių medžių ir krūmų priežiūros darbų  –  sis­temingas jų laistymas sausrų  metu. Ypač rūpestingai reikia lais­tyti medelius, pasodintus, asfaltuotuose takuose ir gatvėse, nes suspaustoje vietoje augančių augalų šaknys negali gerai vysty­tis. Be to, čia lietaus, kanalizacijos ir kitų nutekamųjų tinklų nudrenuota žemė būna labai sausa. Laistant žemę, reikia nu­plauti ir visą medelio ar medžio lają, nes lapai gatvėse būna apdulkėję ir medis negali pro dulkių sluoksnį gerai atlikti gy­vybinių funkcijų. Be to, dulkėse esti suodžių, kurie kenkia au­galams.

Ne mažiau svarbu žemę supurenti po medžiais ir krūmais, au­gančiais želdynuose (parkuose, skveruose ir kitur), gatvėse, ten, kur uždėtos metalinės grotelės. Parkuose ir kituose želdynuose prie senesnių medžių, po kuriais įrengti žolynai,  žemės purenti nereikia. Tačiau  žemę po neseniai pasodintais, taip pat gatvėse augančiais medžiais, ypač jei ji mindžiojama, per metus  reikia purenti tris kartus: pirmą kartą  –  gegužės mėnesį, antrą  –  vi­durvasarį ir trečią  –  spalio mėnesį. Purenant išravimos ir pikt­žolės.

Mineralinėmis trąšomis (150 g/m²) medeliai paprastai tręšia­mi pavasarį, purenant po jais žemę. Gatvėje augantys medžiai , tręšiami pavasarį ir papildomai 2 – 3 kartus per vegetacijos lai­kotarpį.

Dėl vienokių ar kitokių priežasčių medžiai kartais sulinksta ir nebeauga vertikaliai. Tokius medžius reikia ištiesinti, tačiau  tiesinami tik jauni, kol dar lankstesni.

Medeliai pradedami formuoti jau  medelynuose, tačiau paso­dintus į vietą irgi reikia formuoti. Anksti pavasarį nupjaustoinos tos šakos, kurios trukdo augti kitoms, trinasi viena į kita, esti sužalotos mechaniškai arba pakenktos kenkėjų ar ligų. Be to, reikia tinkamai formuoti ir lają, ypač  kai ji pradeda augti asi­metriškai. Norint išauginti tankią ir kompaktišką lają, reikia sis­temingai, kol medeliai dar nelabai aukšti, trumpinti viršutinius ūglius. Vėliau, kai jie išauga, tai padaryti sunkiau. Šakas, ypač stambesnes, reikia pjaustyti dviem pjūviais.

Gatvėse augančių medžių lajos turi būti reguliariai karpo­mos. Tai daroma techniniais sumetimais. Pirmasis lajos karpy­mas yra svarbiausias. Karpoma anksti pavasarė. Paprastai laja formuojama ir vertikaliai, ir horizontaliai.

Labai dažnai gyvatvorės karpomos. Tačiau ne visada jas rei­kia karpyti ir formuoti. Laisvai augančios gyvatvorės dažnai bū­na netgi gražesnės. Norint išlaikyti gyvatvorių formą, per vege­tacijos laikotarpį paprastai jos karpomos tris kartus: pirmą kar­tą gegužės pabaigoje, antrą  –  liepos pradžioje ir trečią  –  rug­pjūčio pabaigoje. Gyvatvorėms karpyti yra speciali elektrinė ar benzininė įrangą, bet dažniau jos karpomos specialiomis žirklėmis. Įvairios formos gyvatvorėms suformuoti naudojami tam tikri šablonai. Gerai pri­tyrę karpytojai paprastai formas sudaro karpydami pagal ištemp­tą virvę. Dažniausiai formuojamos trapecijos arba stačiakampio formos gyvatvorės.

Daugelis krūmų gražūs išlieka 40 – 50 metų. Per šį laikotarpį dalis stiebų išdžiūsta, bet išauga ir naujų. Kai kurie krūmai, pa­vyzdžiui, alyvos, erškėčiai, žilakrūmiai ir kt., gausiai atželia iš šakninių atžalų, tačiau dažnai iš laukinių. Todėl anksti pavasarį krūmus reikia išgenėti, rūpestingai iškarpyti laukinius ūglius. Krū­mai genimi sodo peiliu arba sekatoriumi. Genint krūmus, išpjaustomi nesveiki, negražūs, neperspektyvūs stiebai ir šakutės. Palie­kami tik jauni sveiki stiebai.

Medžiai ir krūmai dažniau atjauninami soduose, tačiau tą ga­lima daryti ir želdynuose. Atjauninti medį ar krūmą reikia tada, kai jis nustoja augti ir pasidaro nedekoratyvus.

Dėl įvairių mechaninių sužalojimų medžių stiebuose atsiran­da žaizdų. Spygliuočiai patys geba greit jas užgydyti, lapuočių žaizdos sunkiau gyja. Dažnai paprastų žaizdų vietoje atsiranda vėžinės žaizdos. Todėl gydyti medžių žaizdas reikia nevėluoti. Pirmiausia gerai išvalomi, išpjaustomi sužaloti audiniai ir žaiz­dos aptepamos specialiu tepalu.