Medeliai sodinami tuomet, kai teritorija yra visiškai paruošta ir išlyginta iki projektinio aukščio. Kadangi teritorija paprastai ruošiama ne tik medžiams sodinti, bet ir vejai užsėti, tai agrotechniniu požiūriu ruošiama taip pat. Daugiausia medžiu šaknų pasiskirsto 80 cm gylyje, krūmų – 60 cm, o medį ir krūmų laikančios pagrindinės šaknys skverbiasi daug giliau. Į plotį medžių ir krūmų šaknys auga daug plačiau negu siekia jų laja.
Medžiams ir krūmams sodinti įdirbtoje ir patręštoje dirvoje iškasamos maždaug tokios duobės: medžiams – 70 cm gylio, o krūmams – 50 cm.
Duobes galima kasti apvalias arba kvadratines. Medelio maitinimo plotas paprastai turi būti ne mažesnis kaip 1 m2. Sodinant stambius medžius, duobės turi būti 10 – 15 cm gilesnės ir 1m platesnės negu medžio šaknys su žemių gumulu. Krūmams sodinti duobė iškasama ne mažesnė kaip 0,5 m2. Grupėmis krūmams sodinti paprastai kasama ištisa didelė duobė arba tranšėja. Gyvatvorėms tranšėjos kasamos 0,6 m pločio, kiekvienai kitai eilei pridedant po 0,2 – 0,4 m (atsižvelgiama į sodinamo krūmo dydi). Duobės dugnas per 15 – 20 cm išpurenamas. Derlingo viršutinio sluoksnio žemė sumetama vienoje duobės pusėje, o nederlingo gilesnio – kitoje. Ją galima pagerinti maišant su durpių kompostu arba organinėmis trąšomis; į 1 m3 grunto beriama 25 – 50 kg trąšų. Jei dirvožemis nederlingas, atvežama juodžemio arba perpuvusio komposto.
Duobės medeliams ir krūmams sodinti kasamos iš anksto: pavasariniam sodinimui – rudenį, o rudeniniam – 3-4 savaitės prieš sodinant. Kai gruntinis vanduo yra negiliai, duobės kasamos seklesnės, o kartais ir visai nekasamos. Tuomet medeliai sodinami padarant kauburėlius.
Medžius ir krūmus galima sodinti visais metų laikais. Tačiau, atsižvelgiant į vietos klimatines sąlygas, sodinimas tam tikrais metų laikais turi kai kurių privalumų ir trūkumų.. Kaip žinomo iš praktikos, geriausia medelius sodinti pavasarį ir rudenį. Pavasari medeliai sodinami prieš sprogstant pumpuram, iš dirvožemio išėjus pašalui. Paprastai sodinama balandžio mėnesi, o kartais dar galima sodinti ir gegužes pradžioje. Biologiniu, agrotechniniu ir klimatiniu požiūriu pavasarį sodinti geriausia ir rezultatui buna geri. Tačiau šis laikotarpis labai trumpas, ir, kai truksiu darbo jėgos, nė visada galima suspėti.
Rudenį medeliai sodinami, kai augalai nustoja augė, esti sumedėję ūgliai ir pradeda kristi lapai. Šis laikotarpis gali trukti iki tol, kol visiškai nukrinta lapai arba iki stiprių šalnų. Musų klimato sąlygomis pavasaris dažnai būna sausas ir medeliai sunkiai prigyja. Dėl to geriausia juos sodinti rudenį.
Žiemą medeliai esti ramybės būklėje. Tuomet, juos sodinant, nesubyra sušalęs dirvožemio gumulas, iškastas kartu su medelio šaknimis, ir medeliai gerai prigyja. Tačiau žiemą sodinama tik išimtiniais atvejais: kai reikia persodinti stambius medžius, kai būtinai norima užbaigti sodinimo darbus ar pasodinti labai vertingų rūšių medžius. Tačiau tai neekonomiška, nes, įšalus gruntui ir esant žemai temperatūrai, šie darbai brangiai atsieina.
Vasarą sodinti medelius irgi galima, tik reikia nesužaloti jų šaknų, kad nebūtų pažeisti augalo gyvybiniai procesai.
Tinkami sodinti medeliai ir krūmai iš medelyno iškasami rudenį. Pirmiausia iškasami tie medeliai ir krūmai, kurių vegetacija baigiasi anksčiausiai. Medeliai kasami, kai viršūniniai ūgliai esti sumedėję ir pumpurai visiškai išsivystę.
Iškasti medeliai ir krūmai grupuojami pagal rūšį, aukštį, storį, šaknų gausumą ir tuojau pat apkasami. Prie atskirų medelių arba ryšulių prisegamos etiketės su rūšies ar formos, pavadinimu. Prieš kraunant medelius į sunkvežimius, kėbulo dugną ir kraštus reikia iškloti drėgnomis samanomis, šlapiais šiaudais ar skudurais. Medeliai sustatomi eilėmis, apdedant kiekvienos eilės šaknis samanomis ar šiaudais. Toliau vežami medeliai dar apdengiami brezentu.
Prieš sodinant aštriu peiliu riupjaustomos sužalotos medelių ar krūmų šaknys, o žaizdos a pt epą mos sodo tepalu.
Medeliai sodinami taip. Pirmiausia šiek tiek į pietus nuo duobės centro įkalamas 5 – 7cm storumo kuolas. Po to į duobę įberiama puveningos žemės, kad jos viduryje susidarytų kūginis kaupas. Jo aukštis turi būti toks, kad pasodinto medelio šaknies kaklelis, žemei suslėgus, butų 5-7 cm žemiau žemės paviršiaus.
Po to medelis įleidžiamas į duobę taip, kad kuolas užstotų medelį iš pietų pusės. Šaknų sistema išdėstoma sudarytame kūgyje, pagal reikalą nukasant arba priberiunt žemės. Išdėsčius šaknis, puveninga žemė beriama ant jų, o nepuveninga išsklaidoma duobės paviršiuje ir gerai suminama be to, sodinamą medelį reikia retkarčiais patempti ir papurtyti, kad šaknys dar geriau išsidėstytų ir pats medelis užimtų reikiamą padėtį, t. y, nebūtų nei per giliai, nei per sekliai pasodintas. Sodinti geriau šia dviese. Vienas prilaiko medelį ir jį tinkamai reguliuoja, kitas užpila žemę.
Pasodintas medelis palaistomas 2-4 kibirais vandens. Kad geriau įsigertų vanduo, aplink kiekvieną medelį reikia padaryti lėkštės formos įdubimą, o kad palaisčius drėgmė neišgaruotų, ant paviršiaus užberti sausos žemės.
Apie pasodintą medelį gerai suminama žemė ir medelis pririšamas prie kuolio. Pririšti galima rafija, linų, kanapių pluoštu ar skuduru. Rišama aštuoniukės forma. Pririšimo vietoje liemenį kartais naudinga apsaugoti fanera, lentelėmis arba kokia nors medžiaga. Kuolas neturi žaloti liemens ir siekti šakų.
Krūmai sodinami taip pat kaip ir medeliai, tik dažniausiai be kuolų.
Medžiams ir krūmams augti mieste bei gyvenvietėse sąlygos yra blogesnės negu miške ar laukuose, todėl jie rūpestingiau prižiūrimi ir saugomi. Ypač reikia gerai prižiūrėti pasodintus medelius pirmaisiais ir antraisiais metais. Dar didesnės priežiūros reikia persodintiems suaugusiems medžiams.
Vienas svarbiausių medžių ir krūmų priežiūros darbų – sistemingas jų laistymas sausrų metu. Ypač rūpestingai reikia laistyti medelius, pasodintus, asfaltuotuose takuose ir gatvėse, nes suspaustoje vietoje augančių augalų šaknys negali gerai vystytis. Be to, čia lietaus, kanalizacijos ir kitų nutekamųjų tinklų nudrenuota žemė būna labai sausa. Laistant žemę, reikia nuplauti ir visą medelio ar medžio lają, nes lapai gatvėse būna apdulkėję ir medis negali pro dulkių sluoksnį gerai atlikti gyvybinių funkcijų. Be to, dulkėse esti suodžių, kurie kenkia augalams.
Ne mažiau svarbu žemę supurenti po medžiais ir krūmais, augančiais želdynuose (parkuose, skveruose ir kitur), gatvėse, ten, kur uždėtos metalinės grotelės. Parkuose ir kituose želdynuose prie senesnių medžių, po kuriais įrengti žolynai, žemės purenti nereikia. Tačiau žemę po neseniai pasodintais, taip pat gatvėse augančiais medžiais, ypač jei ji mindžiojama, per metus reikia purenti tris kartus: pirmą kartą – gegužės mėnesį, antrą – vidurvasarį ir trečią – spalio mėnesį. Purenant išravimos ir piktžolės.
Mineralinėmis trąšomis (150 g/m2) medeliai paprastai tręšiami pavasarį, purenant po jais žemę. Gatvėje augantys medžiai , tręšiami pavasarį ir papildomai 2 – 3 kartus per vegetacijos laikotarpį.
Dėl vienokių ar kitokių priežasčių medžiai kartais sulinksta ir nebeauga vertikaliai. Tokius medžius reikia ištiesinti, tačiau tiesinami tik jauni, kol dar lankstesni.
Medeliai pradedami formuoti jau medelynuose, tačiau pasodintus į vietą irgi reikia formuoti. Anksti pavasarį nupjaustoinos tos šakos, kurios trukdo augti kitoms, trinasi viena į kita, esti sužalotos mechaniškai arba pakenktos kenkėjų ar ligų. Be to, reikia tinkamai formuoti ir lają, ypač kai ji pradeda augti asimetriškai. Norint išauginti tankią ir kompaktišką lają, reikia sistemingai, kol medeliai dar nelabai aukšti, trumpinti viršutinius ūglius. Vėliau, kai jie išauga, tai padaryti sunkiau. Šakas, ypač stambesnes, reikia pjaustyti dviem pjūviais.
Gatvėse augančių medžių lajos turi būti reguliariai karpomos. Tai daroma techniniais sumetimais. Pirmasis lajos karpymas yra svarbiausias. Karpoma anksti pavasarė. Paprastai laja formuojama ir vertikaliai, ir horizontaliai.
Labai dažnai gyvatvorės karpomos. Tačiau ne visada jas reikia karpyti ir formuoti. Laisvai augančios gyvatvorės dažnai būna netgi gražesnės. Norint išlaikyti gyvatvorių formą, per vegetacijos laikotarpį paprastai jos karpomos tris kartus: pirmą kartą gegužės pabaigoje, antrą – liepos pradžioje ir trečią – rugpjūčio pabaigoje. Gyvatvorėms karpyti yra speciali elektrinė ar benzininė įrangą, bet dažniau jos karpomos specialiomis žirklėmis. Įvairios formos gyvatvorėms suformuoti naudojami tam tikri šablonai. Gerai prityrę karpytojai paprastai formas sudaro karpydami pagal ištemptą virvę. Dažniausiai formuojamos trapecijos arba stačiakampio formos gyvatvorės.
Daugelis krūmų gražūs išlieka 40 – 50 metų. Per šį laikotarpį dalis stiebų išdžiūsta, bet išauga ir naujų. Kai kurie krūmai, pavyzdžiui, alyvos, erškėčiai, žilakrūmiai ir kt., gausiai atželia iš šakninių atžalų, tačiau dažnai iš laukinių. Todėl anksti pavasarį krūmus reikia išgenėti, rūpestingai iškarpyti laukinius ūglius. Krūmai genimi sodo peiliu arba sekatoriumi. Genint krūmus, išpjaustomi nesveiki, negražūs, neperspektyvūs stiebai ir šakutės. Paliekami tik jauni sveiki stiebai.
Medžiai ir krūmai dažniau atjauninami soduose, tačiau tą galima daryti ir želdynuose. Atjauninti medį ar krūmą reikia tada, kai jis nustoja augti ir pasidaro nedekoratyvus.
Dėl įvairių mechaninių sužalojimų medžių stiebuose atsiranda žaizdų. Spygliuočiai patys geba greit jas užgydyti, lapuočių žaizdos sunkiau gyja. Dažnai paprastų žaizdų vietoje atsiranda vėžinės žaizdos. Todėl gydyti medžių žaizdas reikia nevėluoti. Pirmiausia gerai išvalomi, išpjaustomi sužaloti audiniai ir žaizdos aptepamos specialiu tepalu.