Avietė priklauso erškėtinių (Rosaceae) šeimai, avietės (Rupus) genčiai. Avietės veislės kilusios iš trijų aviečių rūšių: 1) raudonosios avietės (R. idaeus), 2) juodosios, arba gervuoginės, avietės (R. occidentalis) ir 3) purpurinės avietės (R. neglectus).
Avietė – uogakrūmis su dvimete šakų ir daugiamete šaknų sistema. Lapų pažastyse formuojasi du pumpurai – pagrindinis ir atsarginis. Geriausi pumpurai esti ūglio vidurinėje dalyje. Paprastosios avietės metūglis nesišakoja. Remontantinių veislių metūglių viršūnėse formuojasi žiedai, rudenį noksta uogos. Derėję ūgliai nudžiūsta. Iš antramečių ūglių pažastinių pumpurų formuojasi įvairaus ilgio vaisinės šakelės. Avietės žydi šalnų pavojui praėjus. Uogos noksta birželio pabaigoje – liepos viduryje. Žiedai dvilyčiai, savidulkiai. Uogos sudėtinės, ant minkšto vaiskočio, nuo kurio sunokusios lengvai atsiskiria. Derėję dvimečiai ūgliai nudžiūsta. Juos pakeičia vienamečiai ūgliai, išaugę iš šaknų atžalų.
Šaknys susideda iš šakniastiebių ir pridėtinių šaknų. Vidurvasaryje šaknyse formuojasi pridėtiniai pumpurai ir vystosi ūglių pradai. Vertingiausi ūgliai auga anksti pavasarį. Daugiausia šaknų pasiskirsto 10-30cm dirvos sluoksnyje, 50 cm nuotolyje nuo krūmo.
Žiemą avietė neištverminga. Šaltomis besniegėmis žiemomis pašąla stiebai. Jiems kenkia temperatūros svyravimai žiemos antrojoje pusėje. Pumpurai pašąla – 30 °C temperatūroje. Jai tinka gerai aeruojamos dirvos. Nemėgsta sausų ir pernelyg drėgnų dirvų, bet drėgnas oras palankus. Kai pasninga ant nesušalusios žemės, stiebai gali iššusti. Avietė šviesamėgė uogine kultūra. Vienoje vietoje dera 10 – 12 metų.
