Serbentai priklauso uolaskėlinių (Saxifragaceae) šeimas., serbento (Ribes) genčiai. Baltojo ir raudonojo serbento veisles kilusios iš Ribesia pogenčio, o juodieji serbentai priklauso Coreus- ma pogenčiui.
Serbentas daugiametis, iki 1,5 metro aukščio uogakrūmis, gyvenantis nuo 10 iki 40 metų. Tačiau senesnių kaip 15 metų uogakrūmių auginti neverta, nes uogos esti smulkesnės. Pagal uogų spalvą skiriami juodieji,, raudonieji ir baltieji serbentai. Serbento krūme būna įvairaus amžiaus šakų. Jauno krūmo šakos auga stipriai, vėliau augimas susilpnėja ir šakos augina daug mažųjų vaisinių šakelių. Produktyviausios iki 5-6 metų amžiaus šakos. Senesnes šakas reikia išgenėti. Sakų sistema formuojasi iš šaknies sąlyginio kaklelio, kuris sodinant atsiduria giliau. Tai krūmo pagrindas. Iš šaknies kaklelio miegančių pumpurų kasmet išauga nauji pašakniniai ūgliai, papildantys krūmo šakų skaičių ir kasmet jį atjauninantys.
Serbentų šaknų yra įvairių. Kai kurios vertikalios šaknys skverbiasi iki 2 m gylio, o horizontaliosios – iki 1,5 metro nuo krūmo vidurio. Tačiau daugiausia šaknų susitelkia 10-60 cm dirvos sluoksnyje.
Serbentas yra savidulkis augalas, tačiau, kryžmiškai apsidulkinęs su jam tinkamomis veislėmis, duoda stambesnes uogas, jų užsimezga daugiau. Todėl rekomenduojami mišrūs veisliniai serbentynai. Serbentas pradeda vegetuoti 5-6°C temperatūroje, žydi balandžio viduryje-gegužės pirmą savaitę apie 10-15 dienų. Pirmiausia pražysta raudonasis, paskui juodasis serbentas. Žiedai kekėse, dvilyčiai. Uoga sveria 0,3-3,0 g, noksta liepos viduryje. Gausiai pradeda derėti 3-4-ais metais po pasodinimo į serbentyną. Tikslinga sode eksploatuoti iki 10-12 metų. Serbentai dera kasmet.
Serbentas atsparus šalčiams, pakelia iki – 32 °C temperatūrą. Tačiau, kai žiemą būna nepastovi temperatūra su atlydžiais, šakas pažeidžia saulės spinduliai. Nemėgsta sausros ir karščio. Jam tinkamiausias drėgnas oras ir vėsokas klimatas. Ankstyvosios serbento veislės nukenčia nuo šalnų. Raudonuosius serbentus galima auginti aukštesnio reljefo vietose, o juoduosius – žemesnėse. Gausiai dera tik saulėtose vietose. Nemėgsta pavėsio. Jam nereikia derlingų dirvų. Auga ir lengvose smėlio dirvose, šlaituose. Tačiau tokiose vietose jis turi būti rūpestingai prižiūrimas, dažniau laistomas, gausiau tręšiamas. Geriausiai auga priemolio dirvose. Pakenčia aukštesnius gruntinius vandenis.
