Trumpas šaltalankių aprašymas

0
1545
šaltalankių uogos

Šaltalankiai yra polivitamininiai augalai. Pagal biologiškai aktyvių medžiagų kiekį jie pralenkia daugelį sodo augalų.

Šaltalankių uogos rūgščios ir šviežios praktiškai nevalgomos. Rūgščių jose yra kaip ir kitose uogose (2-3,5 proc.), bet mažai cukrų (4-6 proc.).

Šaltalankiai turi daug vitaminų. Gelsvą ar oranžinę spalvą nulemia karotinoidai. Jų kiekis svyruoja nuo 3 iki 7 proc., bet pasitaiko pavienių formų su trigubai keturgubai didesniu kiekiu. Vitamino C kultūrinės veislės turi 130-300 mg% , o laukinėse populiacijose jo kiekis labai įvairuoja. Labai daug vitamino C turi šaltalankių lapai – jo kiekis siekia net 560 mg% ir todėl jie tinka vitamininei arbatai. Lapai šiam tikslui skinami liepos- rugpjūčio mėn.

Vitamino E šaltalankiai turi 2,9-18,4 mg% ir pagal jo kiekį pralenkia labai daug sodo augalų. Iš kitų vitaminų šaltalankis turi Bi, B12, K ir daug fenolinių junginių – leikoan- tocianų, katechinų, flavanolių.
Šaltalankis yra aliejinis augalas. Augalinis šaltalankio aliejus vartojamas medicinoje. Minkštime aliejaus kiekis paprastai svyruoja nuo 3 iki 5 proc.

Šaltalankio gentyje labiausiai paplitusi viena rūšis – dygliuotasis šaltalankis (Hippophaė rhamnoides L.). Gluosnialapis šaltalankis (H. salicifolia D. Don.) iš Himalajų iki šiol neintrodukuotas.

Šaltalankio arealas nėra ištisinis. Jis savaime auga Baltijos pietinėje pakrantėje ir pasiekia Kaliningrado sritį. Čia yra viena iš seniausių jo populiacijų, pasilikusių nuo pleistoceno laikų. Auga Viduržemio jūros pakrantėse, Karpatuose, Dunojaus deltoje, Kaukaze, Vidurinėje Azijoje (kalnuose), Sibire. Lietuvoje savaime neauga, auginamas introdukuotas iš Kaliningrado srities, o mokslinėse įstaigose – iš įvairių arealo vietų.

Šaltalankio krūmas auga iki 6(10)m aukščio, kartais – medis. Jo lapai linijiški arba linijiškai lancetiški, iki 8(12) cm ilgio, 0,1-4 cm pločio, lygiakraščiai, viršutinė jų pusė pilkai žalia, apatinė – apaugusi trumpais, pilkai balkšvais plaukeliais sidabrinio atspalvio.

Augalai dvinamiai. Vyriški egzemplioriai paprastai stambesni ir skiriasi daug stambesniais žiediniais pumpurais. Vyriški žiedai maži, 5-8 mm ilgio, susitelkę į apvalias varpeles. Moteriški žiedai maži, susitelkę po 2-5 lapelių pažastėlėse. Žydi ir dera tik pernykščiai ūgliai. Vaisiai – 4-15 mm ilgio, 3-10 mm pločio kaulavaisiai, cilindriški, rutuliški ar panašios formos, balkšvai gelsvi, geltoni, oranžiniai, raudonai oranžiniai ar net rudi. Vaiskočiai trumpi, 2-5(10) mm ilgio, vaisiai skinasi sunkiai.

Šaltalankio šaknys kuokštinės, jos kaip virvės driekiasi negiliame dirvožemio sluoksnyje. Smulkių šaknelių neturi. Ryškesnę liemeninę šaknį turi tik sėjinukai. Kadangi pagrindinė šaknų masė telkiasi iki 20 cm gylio dirvos sluoksnyje, jas labai lengvai gali pažeisti bet kokie dirvos dirbimo padargai. Dėl tos priežasties šaltalankyne geriausia laikyti nuolat šienaujamą pieva arba labai sekliai ravėti pomedžių paviršių. Šaltalankiai labai nepakenčia žaizdų, todėl juos reikia tik minimaliai genėti.

saltalankiu verslas
Ant šaknų šaltalankiai sudaro mažesnius ar didesnius gumbus, kuriuose būna azotą kaupiančių bakterijų, panašiai kaip ankštinių augalų. Dėl to jų nereikia tręšti mineralinėmis azoto trąšomis, nes yra duomenų, kad azotas šaltalankiams kenkia, panašiai kaip baltiesiems dobilams.

Šaltalankis žydi gegužės pradžioje. Jo žiedadulkes vėjas perneša gana dideliais atstumais. Todėl, jei kaimyno sode yra vyriškas egzempliorius, galima drąsiai sodinti vien tik moteriškus augalus ir neabejoti, kad jie apsidulkins ir derės, Altajaus populiacijos kultūrinių veislių ir sėjinukų uogos Lietuvoje prinoksta rugpjūčio pirmoje pusėje, Baltijos populiacijos – rugsėjo pirmoje pusėje, Kaukazo – spalio, tačiau kiekvienoje populiacijoje pasitaiko įvairuojančių formų.

Šaltalankis sodo augalu tapo visai neseniai.

Lietuvoje šaltalankio selekcija pradėta neseniai. Pirmą vertingą sėjinuką iš vietinės populiacijos atrinko sodininkas mėgėjas E. Deveikis. Šis sėjinukas davė pradžią ‘Biržų’ veislei. Deja, ji dar paplitusi neplačiai. Vilniaus universitete selekcija pradėta 1978 m. Iš vietinės populiacijos atrinkta viena, labai daug karotino turinti forma ‘Trakai’. Auga daug sėjinukų iš įvairių šaltalankio augimviečių. Ateityje vyraus hibridinės kilmės veislės, kurioms bus būdingos vertingiausios kelių populiacijų savybės. Tuo tikslu jos hibridizuojamos kryžminant įvairių populiacijų šaltalankius. Mūsų vietinės populiacijos šaltalankių didžiausias trūkumas tas, kad jų labai trumpi vaiskočiai ir labai sunku skinti.

Norint auginti šaltalankį savo sode, pirmiausia kyla klausimas – ką gi sodinti? Niekas iš Lietuvoje išbandžiusių Altajaus kultūrines šaltalankio veisles nerekomenduoja jų auginti masiškai. Paaugęs keletą metų, Altajaus šaltalankis pradeda sirgti vytuliu ir jo krūmai ima džiūti.

Tačiau tai dar nereiškia, kad Altajaus kultūrinės veislės pas mus neturi jokios reikšmės. Kai kurių veislių krūmai gali išgyventi iki 6-7 metų, o gal ir ilgiau. Svarbu tik, kad jie nebūtų pasodinti po bulvių ir po braškių ir – kad pokrūmiai nebūtų purenami. Per tą laiką jau keletą metų galima gauti derlių. Mūsų duomenimis, šiek tiek atsparesnės yra dvi Altajaus veislės: ‘Prevoschodnaja’ ir ‘Čuiskajaė‘ svarbiausia, sodindami jiems apdulkinti mūsų vietinės populiacijos vyriškus egzempliorius, gausime hibridinę sėklą. Ją paseję, gausime daug įvairių sėjinukų, iš kurių galėsime atsirinkti vertingų. Mūsų šalyje auga keli šimtai hektarų mišrių šaltalankio kultūrų, kurias įveisė miškinininkai daugiausia žvyrynams ir skardžiams apsodinti. Šaltalankiai gana įvairūs. Pasitaiko pavienių augalų, kurių koteliai ilgesni ir svarbiausia – uogas lengviau skinti. Radus tokį krūmą, derėjimo metu reikia jį gerai pasižymėti, o vėlai rudenį nusikirpti auginių vegetatyviniam dauginimui. Dar geriau jei tokį atrinktą krūmą turi sodo kaimynai.

Atrinktas formas ir kultūrines šaltalankių veisles, kaip ir visas sodo kultūras, reikia dauginti vegetatyviniu būdu – atžalomis, atlankomis, auginiais ar net skiepijimu.

Dauginti sėklomis mūsų vietinių šaltalankių neverta. Dauginant šiuo būdu, sėklos turi būti hibridinės kilmės.

Šaltalankiui svarbiausia reikia vandeniui laidžių dirvų. Jie puikiai auga netgi žvyrynuose, o sunkiuose priemoliuose skursta ir žūsta.

Šaltalankiai sunkiai pakelia žaizdas, todėl formuoti reikia taip, kad išpjaustyti tektų kuo jaunesnius ūglius. Kadangi jo šaknys labai negiliai, kastuvu dirbti pokrūmių negalima.

Kiek naudingas buvo šis įrašas?

Vidutinis įvertinimas 5 / 5. Įvertinimų skaičius: 5

Įrašas dar neįvertintas.

Palikite komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia