Braškių nauda žmonėms
Tai vieni vertingiausių uoginių augalų, kurių uogos be įvairiausių vitaminų (C, B1, B2, A, P, PP, K), turi cukrų ir organinių rūgščių, geležies, fosforo, mangano, kobalto, jodo, pektininių ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Uogos valgomos šviežios ir konservuotos. Šviežios uogos ir jų konservai pasižymi labai geromis skonio savybėmis, puikiu rūgščių ir cukrų santykiu. Iš jų spaudžiamos sultys, verdami kompotai, sirupai, uogienės, musai, drebučiai. Žemoje temperatūroje užšaldytos uogos bet kuriuo metu atšildytos tinka vartoti kaip šviežios. Braškės anksčiausiai noksta ir auginant jas lauke. Jos pradeda šviežių uogų sezoną. Vartojimo sezoną galima paakstinti auginant šiltnamiuose arba po priedangomis. Dėl to jų paklausa labai padidėja, kartu padidėja ir auginimo ekonominis efektyvumas.
Braškių kilmė, istorija ir paplitimas
Tai erškėtinių (Rosaceae) šeimos braškės (žemuogės) (Fragaria) genties augalai. Apima apie 150 rūšių, augančių Europoje, Azijoje ir Amerikoje. Auga miškų laukymėse. Europos miškuose dažniausiai auga diploidinė paprastoji žemuogė (Fragaria vesca) ir heksaploidinė aukštoji žemuogė (Fragaria moschata). Abi šios rūšys davė braškių veislių pradžią, augusioms Europoje nuo XIV a.
Didelę ūkinę reikšmę turi daržinė braškė (Fragaria magna). Atsirado ji Prancūzijoje sukryžminus iš Amerikos atvežtas dvi oktoploidines rūšis: virgininę (F. virginiana) ir čilinę (F. chiloensis).
Virgininė žemuogė iš Š. Amerikos atvežta 1624 m. ir auginta Paryžiaus karališkuose daržuose. Jų uogos buvo truputį stambesnis už europinių žemuogių.
Penkis čilinės žemuogės augalus atvežė į Prancūziją Frezieras 1714 m. Jie buvo moteriški, žiedai neturėjo kuokelių, todėl negalėjo megzti uogų. Karališkasis daržininkas Duchesne apdulkino ją virgininės braškės žiedadulkėmis. Gauti hibridiniai sėjinukai išaugino daug stambesnes uogas. Pirmąjį jų Duchesne pavadino Ananasine žemuoge. Taip atsirado nauja rūšis Fragaria ananasa, vėliau vadinta stambiažiede žemuoge (Fragaria grandiflora), dabar – daržine braške (Fragaria magna). Ji davė pradžią daugumai stambiauogių kultūrinių žemuogių — braškių, kurios pirmiausia nuo 1720 m. paplito Olandijoje, o vėliau kitose ir Naujojo pasaulio šalyse. Viena seniausių yra veislė Viktorija.
Braškės yra vienanamiai, daugiamečiai, žoliniai uogakrūmiai. Jie turi trumpus daugiamečius ūglius, vadinamus rageliais. Iš jų auga triskiaučiai lapai, ūsai ir žiedai. Ūglio pumpuras vadinamas šerdele.
Žiedai stambūs, dvilyčiai, savidulkiai, kai kurių kryžmadulkių veislių vienalyčiai – piesteliniai, todėl apsivaisinti reikia kitų veislių žiedadulkių.
Braškių augimas ir derėjimas
Pagrindinis braškės stiebelis yra 10-15 cm aukščio, kasmet pailgėdamas 1-2 cm ir šakodamasis užauga iki 10-15 cm aukščio. Lapai sudaro žolinę skrotelę. Kuo vyresnis keras, tuo labiau išsišakojęs. 5-6 metų augalas gali turėti 25-40 šoninių atšakų, vadinamų rageliais. Iš jų pažastinių pumpurų auga žemės paviršiumi besidriekiantys ūgliai, vadinami ūsais. Ūsų bambliuose formuojasi skrotelės su lapais, pumpurais ir pridėtinėmis šaknimis, kurios bambliui prisilietus prie žemės, įsišaknija ir iš skrotelės susiformuoja naujas kerelis. Vienas augalas gali turėti iki 10 ūsų, kiekvienas ūsas — po 3-5 skroteles. Geresni kereliai tie, kurie yra arčiau pagrindinio kero. Ūsai pasirodo žydėjimo pradžioje, itin intensyviai auga nuskynus uogas iki pat vegetacijos pabaigos. Sausą vasarą ūsai auga silpniau, skrotelės silpniau šaknijasi. Ūsus pašalinus, braškės geriau žiemoja. Kitą vasarą gausiau dera. Esama veislių, kurios ūsų išaugina mažai.
Iš vieno ragelio išauga 5-6 lapai. Jų amžius vasarą apie 60 dienų. Vieniems sudžiūvus, užauga kiti, o užaugę rudenį – žiemoja, todėl braškė laikoma visžaliu augalu. Dalis lapų gerai peržiemoja ir pavasarį dar kurį laiką būna gyvybingi.
Braškių šaknys kuokštinės, su daug pridėtinių šaknelių. Jos auga visą vegetacijos laikotarpį, bet labiausiai pavasarį ir nuėmus derlių. Šaknys pradeda augti, kai dirvoje yra 5-8°C šilumos. Geriausiai auga 14-30°C temperatūroje. Į šalis šaknys nueina tiek, kiek ir labai. Dauguma šaknų (90 proc.) pasiskirsto viršutiniame 15-20 cm dirvos sluoksnyie.
Braškė yra savidulkis augalas. Dauguma veislių turi dvilyčius žiedus. Žydėti pradeda, praėjus 25-30 dienų nuo vegetacijos pradžios, žydi 15-35 dienas. Uogos sirpti ima po 25-35 dienų nuo žydėjimo pabaigos. Sodybiniuose ir bendrijų soduose auginama remontantinių kurios derą visą vegetacijos laikotarpį. Jos mažiau vertingos. Vijoklinių veislės braškės auginamos vertikaliai ant atramų. Beūsės veislės auginamos skiriant kerelius arba sėklomis. Braškės — derlingas augalas: kvadratinio metro galima surinkti 1,5— 2,5 kg uogų. Iš šiltnamiuose auginamų braškių surenkami didesni derliai.
Braškė nelabai ištverminga žiemą. Gerai žiemoja po sniego danga. Besniegę žiemą -10°C temperatūroje braškė pašąla, o -15 °C šaltyje žūva. Kad nenušaltų lapai, turi būti 20 cm sniego sluoksnis, šaknis apsaugoja ir plonesnė sniego danga arba mulčas. Žiemą kenkia temperatūros svyravimai su atodrėkiais. Braškės pakenčia drėgmės perteklių. Jei vegetacijos metu dirvožemio drėgmė mažesnė nei 75 proc., būtina laistyti. Laistymas derlingumą gali padidinti net 2 kartus. Braškės pakenčia net 15-20 proc. užpavėsinimą, tačiau geriausias derlius išauginamas saulėtose vietose.
Braškių dauginimas ir sodinukų auginimas
Sodinukai turi būti sveiki ir gerai išsivystę, nes tik iš jų gali išaugti dideli ir geri uogų derliai.
Pirmos reprodukcijos sodinukams auginti veisiami elitiniai braškynai. Tam parenkami derlingos žemės sklypai ne arčiau kaip 50 m nuo kitų braškynų, geriau kai jie apsaugoti nuo vakarų vejų, ir įrengta lietinimo sistema. Geriausios šilumos ir drėgmės sąlygos būna nedideliuose vakariniuose šlaituose. Tinkamiausi lengvi ir vidutiniai priemoliai ir gerai sukultūrinti priesmėliai.
Elitinis braškynas veisiamas 5-6 laukų sėjomaina: 1) juodasis pūdymas, kuri vasaros pabaigoje arba rugsėjo pradžioje derlinga sodinamos braškės; 2) pirmametis dauginimo braškynas; 3) antrametis dauginimo braškynas; 4) vasariniai javai; 5) kukurūzai silosui; 6) žieminiai javai.
Braškėms skirta žemė tręšiama mėšlu (100 t/ha), po 150 kg/ha P2O5 ir K2O. Tręšiama ruošiant dirvą. Elitinius sodinukus galima sodinti blokiniu būdu 1×1 m, 0,9×0,9 m atstumais. Tarp dviejų gretimų veislių daromas 2-3 m pločio tarpas. Elitiniai sodinukai į elitinį braškyną sodinami rudenį. Kai pradeda gausiai augti ūsai, dirvožemio drėgnumas turi būti ne mažesnis kaip 80 proc. pilno drėgnumo. Augantys ūsai pasukami į bloko vidurį arba į dviejų eilių tarpueilį. Skrotelės užberiamos žeme. Piktžolės naikinamos ravint arba herbicidais. Kad sodinukai būtų geresni, pašalinami žiedynai, o žemė mulčiojama durpėmis (60-80 t/ha). Anksti pavasarį ir augant ūsams birželio mėnesį pravartu patręšti azoto trąšomis po 40 kg/ha veikliosios medžiagos. Lengvose dirvose patariama tręšti azotu ir trečią kartą – liepos viduryje prieš įsišaknijant daigams. Vegetacijos laikotarpiu augalai 3-4 kartus tikrinami, aprobuojami, pašalinami sergantys, silpni, pažeisti kenkėjų ir ligų. Sodinukai gamybiniams braškynams veisti ruošiami rugpjūčio rugsėjo mėnesį. Iškasti sodinukai rūšiuojami. Į pirmą rūšį skiriami pirmamečiai daigai su nemažiau kaip dviem gerais trumpakočiais lapais, sveika šerdele, ne trumpesnėmis kaip 3-5 cm šaknimis.
Pavasariniam sodinimui sodinukai iškasami spalio mėnesį, kai būna užsigrūdinę, ir laikomi šaldytuvuose, sudėti į polietileninius 60×60 cm maišus -2°C temperatūroje arba durpėse. Iš vieno hektaro galima gauti iki 500 tūkst. sodinukų. Jų auginimas ekonomiškai labai apsimoka, nes rentabilumas palankiais metais siekia net 300 proc.
Sodybiniuose soduose braškių sodinukų galima išsiauginti paprasčiau. Dauginimui skirtus krūmelius geriau sodinti atskirai. Pavasarį pasodintos braškės tręšiamos amonio salietra (10-15 g/m2) ir mulčiuojamos 4-5 cm durpių sluoksniu. Žiedynai, šalinami tuoj pat, vos pasirodo, nes nederantys kereliai išaugina daugiau ir geresnių sodinukų. Augantys ūsai paskirstomi taip, kad aplink kerelius jie būtų išsidėstę maždaug vienodai. Skroteles reikia prisegti mediniais kabliukais arba užberti žemėmis — tada užauga tvirtesni sodinukai. Jei dauginimui skirto ploto yra mažai, skrotelės atskiriamos dar neįsišaknijusios ir sodinamos specialiose lysvėse arba dėžutėse. Iš vieno augalo tokiu būdu galima išaugint 100 naujų sodinukų. Įsišakniję sodinukai, nukirpus ūsus, iškasami ir iškart sodinami į rengiamą braškyną. Pervežti sodinukus geriausia supuršktus vandeniu polietileniniuose maišuose.
Braškių auginimas, tręšimas ir priežiūra
Gamybinį braškyną geriausia veisti lygiose arba šiek tiek banguoto paviršiaus vietose, vidurinėje ir viršutinėje šlaito dalyje. Nelabai tinka pietiniai šlaitai, nes juose anksčiau ištirpsta sniegas ir augalai gali pašalti, be to, ten gali trūkti drėgmės. Braškynui reikalinga užuovėja nuo stiprių vėjų, kad žiemą jį dengtų vienodas sniego sluoksnis ir saugotų nuo iššalimo. Netinka šlaitų viršūnės, žemutinės dalys, žemumos ir statesni kaip 10°C šlaitai.
Arti braškyno turi būti tvenkinys arba upė ir privažiavimo keliai. Vertingiausi humusingi, lengvo ir vidutinio sunkumo mažo rūgštingumo (pH 5-6,8) dirvožemiai.
Braškės auginamos sėjomainos laukuose. Skersai kvartalų daromi 3-4 m pločio skersiniai keliai. Braškyną galima naudoti 3 metus. Jame gali būti laikoma tokia sėjomaina: 1) žieminiai javai grūdams; 2) avižos grūdams; 3) sideratai; 4) juodasis pūdymas ir braškių sodinimas rudenį; 5) jaunas braškynas, 6) derantis braškynas. Jei braškynas neišretėjo, nesutankėjo ir neprisiveisė piktžolių, galima laikyti ir dar vienus metus.
Sodinimo metais laikomas juodasis pūdymas. Pavasarį jis patręšiamas mėšlu (60 t/ha) bei po 120-150 kg/ha P2O5 ir K2O. Dirva suariama 25-30 cm gyliu. Per vasarą lėkščiuojama. 2-3 savaites prieš sodinimą dirva vėl suariama ir prieš sodinimą purenama ir lyginama kultivatoriais ir mažomis akėčiomis. Ruošiant dirvą būtina naikinti piktžoles. Tam bent kartą per vasarą tarp žemės dirbimų leidžiama suvešėti piktžolėms ir tada jos nupurškiamos herbicido raundapo 4-5 l/ha mišiniu su 200 l/ha vandens. Prieš sodinimą išilgai kvartalų pažymimos linijos sodinukas sodinti. Kvartale patartina sodinti po dvi veisles. Tada derlius būna pastovesnis ir jo nuėmimas ne toks įtemptas. Sodinti galima rugpjūčio mėn. ir rugsėjo pradžioje arba kuo anksčiau pavasarį. Sodinama 70-90×15-20 cm atstumais. Vėliau ūsai glaudžiami prie eilių. Ten jų skrotelės įsišaknija ir suformuoja 30-40 cm braškių juostą. Dvilyčių žiedų veislėms nebūtinos dulkelinės veislės. Vienalytėms dulkelinės veislės sodinamos kas 20 eilių nuo pagrindinės veislės.
Svarbus braškyno priežiūros darbas – mulčiavimas. Durpėmis mulčiuojami jauni, o smulkintais šiaudais — derantys augalai.
Pavasarį iškilnoti augalai pataisomi, o eilės purenamos kauptukais. Tarpueiliai vasarą purenami 6-7 kartus. Naujoms skrotelėms leidžiama įsišaknyti 30 cm pločio juostoje. Vasaros pabaigoje skrotelės praretinamos, kad liktų 15-20 cm atstumais. Tam pašalinami vėliau išaugę ir neįsišakniję ūsai.
Derantis braškynas pavasari akėjamas lengvomis aketėlėmis. Taip pašalinami seni lapai ir silpni daigai. Už juostos įsišaknijusios skrotelės naikinamos kauptukais, kultivatoriais arba frezomis. Tarpueiliai purenami 5-8 cm gyliu.
Jaunas ir derantis braškynas azoto trąšomis tręšiamas pavasarį ir nuskynus uogas po 30-40 kg/ha v.m., azoto trąšomis. Trečiaisiais derėjimo metais tręšiama tik pavasarį. Fosforo ir kalio trąšų gerai įtręštame prieš sodinimą braškyne pakanka visam augimo laikui.
Piktžolės braškynuose naikinamos lenacilu. Purškiama jaunuose braškynuose kai prigyja braškės, 1-2 kg/ha v.m., o derančiame — anksti pavasarį ir nuėmus derlių po 2-3,2 kg/ha veikliosios medžiagos.
Pirmosios uogos pradeda nokti po 4 savaičių, gausiai noksta po 5 savaičių. Tada jos renkamos kas 1-2 dienas į balanines arba kartonines dėžutes, krepšelius, polietileninius kibirėlius ar kitokią nedidelės talpos tarą. Surinktos uogos laikomos sandėlyje. Transportuoti skirtos dėžutės statomos į konteinerius.
Nuskynus uogas, pradeda augti nauji lapai. Todėl tuo metu antrametėms ir vyresnėms braškėms rekomenduojama nupjauti senuosius lapus ir pašalinti juos iš lauko. Iki rudens turi užaugti graži jaunų lapų skrotelė, kuri ir žiemoja. Todėl lapų pjovimo negalima pavėlinti, kad nenupjautume jau augančių jaunų lapų. Geriausias laikas pjovimui — baigiantis uogoms (liepos viduryje).
Braškes galima auginti šiltnamiuose nesezoniniam derliui gauti žiemos pabaigoje, anksti pavasarį ar rudenį. Dažniausiai auginamos ant stelažų kompostinėje žemėje, dėžėse, maišuose, kibiruose ar vazonėliuose 8-12 augalų/m2. Sodinami šaldytuvuose išlaikyti („frigo”) sodinukai, perėję poilsio laikotarpį. Sodinimo laikas parenkamas atsižvelgiant į pageidaujamą uogų skynimo laiką. Pasodinus „frigo” daigus, uogos pradedamos rinkti po 7-8 savaičių. Po sodinimo augalai laistomi, tręšiami. Temperatūra pamažu keliama nuo 4-5°C šilumos (tuoj pasodinus) iki 20-25°C žydėjimo metu. Geriausia žemės temperatūra 15-20°C. Dauguma braškių veislių yra trumpadienės, tačiau auginant žiemą būna dirbtinis apšvietimas asimiliacijai padidinti, todėl papildomai apšvitinama elektra. Oras periodiškai prisotinamas anglies dioksido dujų. Žydintiems augalams reikalingos bitės. Efektyvesnis braškių auginimas ant 2 m aukščio stačių kolonų su plastmasiniais puodeliais arba polimeriniais perforuotais cilindrais, pripildytais terpės. Vertikaliu būdu 1 m2 galima auginti 70-80 augalų ir gauti 10-15 kg uogų.
Ankstyvesni derlių galima gauti pirmametį ar antrametį braškyną uždengus polietileno priedangomis. Dangos uždengiamos balandžio pradžioje, o nuimamos pirmas uogas renkant. Tunelinės dangos daromos 50 cm aukščio ir įvairaus pločio bei neriboto ilgio. Gali būti su rėmu arba tiesios. Perforuota plėvele uždengiami augalai be jokio rėmo. Po dangornis temperatūra vidurdieni būna 5—10°C aukštesnė, žemės 5°C šiltesnė, santykinis oro drėgnumas 90-100 proc. Uogos sunoksta 7-15 dienų anksčiau. Augalams žydint danga pakeliama ar visai nudengiama, kad įskristi bites.
Sodybiniuose ir bendrijų soduose braškyno dirva įdirbama iki 25 cm gilumu, patręšiama 8-10 kg/m2 organinių trąšų, 12-15 g/m2 P2O5 ir K2O. Sodinti sodinukus galima rugpjūčio pabaigoje-rugsėjo pradžioje bei anksti pavasarį. Sodinama juostomis (70-30×15-20 cm atstumais) ir eilėmis (70×15-20 cm atstumais). Drėgnesnėse vietose geriau daryti siauresnes — iki 1 m pločio lysves ir sodinti tik po dvi eiles lysvėje. Kad eilės būtų tiesios, sodinama pagal ištemptą vielą. Geras sodinukas turi 4-5 lapus ir 7-10 cm ilgio šaknis. Nereikia sodinant maišyti skirtingų ypač tokių, kurių nesutampa uogų nokimo laikas. Sodinama tokias duobutes, kad tilptų sodinuko šaknelės. Pasodinto augalo šaknies kaklelis turi būti ties žemės paviršiumi, o šaknys gerai apspaustos žemėmis. Iš karto palaistoma – kibiras vandens 15-20 augalų. Jei dienos saulėtos, apie savaitę reikia laistyti kasdien. Kad dirvoje geriau laikytųsi drėgmė, mulčiuojama durpėrnis arba perpuvusiu mėšlu, po 3-4 kg/m2 aplink augalus. Mulčiuotoje dirvoje žiemą nenušąla šaknys. Galima mulčiuoti ir juoda polietilenine plėvele (20 cm pločio) arba drėgmei atspariu popieriumi iš abiejų kiekvienos eilutės pusių. Mulčiuotų braškių uogos mažiau pūva.
Pavasarį, dirvai padžiūvus, 3-4 cm gilumu purenami tarpueiliai. Tai per vasarą reikia padaryti 5-6 kartus, ir kartu išravėti piktžoles. Pavasarį nukarpomi ir sudeginami sudžiūvę lapai. Jeigu gali būti šalnų, žydinčias braškes reikia pridengti popieriumi arba polietileno plėvele, kad nepašaltų žiedai. Prieš sirpstant uogoms, tarpueiliai mulčiuojami popieriumi arba šiaudų kapojais; tada prisirpusios uogos būna švarios.
Nuskynus uogas, nupjaunami ir pašalinami lapai. Braškės tręšiamos fosforo, kalio (po 6 g/m2 veikliosios medžiagos) ir azoto (8 g/m2 veikliosios medžiagos) trąšomis. Kai pradeda šalti, kol dar nėra sniego, mažiau atsparių veislių braškes galima pridengti šiaudais, plėvele, popieriumi ir pan. Jei sniego danga storesnė kaip 20 cm, braškės nešals.
