Abrikosai – sodinimas, auginimas ir priežiūra

0
54
Abrikosų sodinimas, auginimas ir priežiūra

Abrikosų nauda

Abrikoso vaisiai pasižymi labai vertingomis biocheminėmis kurios itin svarbios žmonių mityboje. Azijinės kilmės abrikoso vaisiuose yra daug cukrų (7,06-22,9 proc.), europinės kilmės veislių vaisiuose cukrų mažiau (5,62– 11,9 proc.). Sunokusiuose vaisiuose daugiau sacharozės, nesunokusiuose gliukozės. Pektininių medžiagų kiekis svyruoja nuo 0,1 iki 1,1 proc. Vaisiuose yra citrinos, vyno ir obuolių rūgščių (0,1-2,3 proc.), provitamino A, nuo 60 iki 130 mg/kg askorbo rūgšties. Branduoliuose yra 30-50 proc. aliejaus su oleino rūgštimi, vitamino B15, glikozido amigdalino. Vaisiai valgomi švieži, iš jų gaminami kompotai, sultys, džemai, džiovinami. Kauliukų branduoliai geras skanėstas.

Kilmė, istorija, paplitimas

Abrikosas (Armeniaca) erškėtinių (Rosaccae) šeimos, kaulavaisinių grupės vaismedžių gentis. Jo kilmės vieta laikoma Vidurinė Azija. Europą jis atkeliavo iki mūsų eros pradžios per Graikiją ir Romos imperiją, Angliją (XIV a.), JAV a.), Kaliforniją (XLX. a.). Kultūrinės jos formos pateko Italiją ir Armėniją. Nustatyti keturi abrikoso veislių kilmės centrai: 1) Rytų — Azijos židinys, kuriame veislės atsirado rūšių natūralios hibridizacijos būdu; 2) Vakarų — Azijos židinys, kuriame auginamos veislės kilusios kultūrinant vietines abrikoso formas; 3) Kaukazo židinys; kultūrinės veislės čia atsirado atrenkant vietines laukines formas; 4) Pietų Europos židinys, kuriame ilgai veislės formavosi izoliuotai, todėl jis jauniausias, jame kilusios veislės pasižymi savitomis ypatybėmis. Dabar abrikosai paplitę nuo 50° šiaurės platumos iki 35° platumos. Kilmės vietose abrikosai pakyla 800-1000 m aukštumos. šiaurės Amerikoje abrikosai auga tokiose pačiose platumose nuo Kalifornijos iki Atlanto vandenyno. Nors jų paplitimo arealas didelis, abrikosai auginami tik atskirose nedidelėse zonose. Jų bendras plotas 350 tūkst. ha. Daugiausia abrikosų auginama Rusijoje, mažiau Prancūzijoje, JAV, Ispanijoje, Italijoje. JAV daugiausia abrikosų auginama Kalifornijoje, Azijos kontinente — Kinijoje. Lietuvoje abrikosai retai auginami.

Pagrindinės rūšys

Azijoje žinomos rūšys, paplitusios Rytų, Centrinėje ir Mažojoje Azijoje bei Kaukaze. Soduose auginama tik viena rūšis — paprastasis abrikosas (Armeniaca vulgaris). Kitos rūšys sodininkystėje yra mažiau reikšmingos, nes naudojamos kaip poskiepiai ir dekoratyvinio želdinimo reikalams. Paprastasis abrikosas savaime auga Rytų Kinijoje, Tian Šanyje ir Kaukaze. Iš jo kilę daugiausia veislių.

Abrikosų augimo ir derėjimo ypatumai

Abrikosai auga medžio forma, formuoja 50– 70 cm aukščio ir 30-50 cm skersmens kamieną, gali laikyti dideli vainiką. Svarbu, kad visą abrikoso amžių kamienas būtų sveikas. Bet kokie pažeidimai kenkia augimui ir vystymuisi. Abrikoso mediena labai kieta, gelsvai rausva žievė trūkinėja ir pleišėja. Vainikas gausiai šakojasi. Vainikas formuojamas iš nedidelio šakų skaičiaus. Daugumos veisli jauni vaismedžiai formuoja atvirkščią piramidinį vainiką. Pradėjusių gausiai derėti vainikai rutuliniai arba rutuliškai plokšti.

Šakos auga intensyviai pirmais po pasodinimo metais ir augina ilgus ūglius (80-120 cm). Kai kada metūgliai augina priešlaikinius ūglius. Todėl vainikai greitai išauga dideli ir sutankėja. Pradėję derėti auga silpniau. Per metus ūgliai auga 30– 50 cm ilgio. Vaisinėmis šakelėmis vadinami vidutinio ilgio storesni metūgliai. Dauguma jų pumpurų žiediniai. Puokštinės vaisinės šakelės — 1-5 cm ilgio su 8-12 žiedinių pumpurų ir centriniu vegetatyviniu pumpuru.

Pumpurai formuojasi visą vegetacijos laikotarpi, jie būna vegetatyviniai ir žiediniai. Iš vieno žiedinio pumpuro prasiskleidžia tik vienas žiedas. Tos pačios vaisinės šakelės pumpurai žydi ne vienu metu. Tai labai svarbu, nes nukentėjus nuo šalnų vienu laiku žydintiems žiedams, derlius gali būti užmegztas iš kitu laiku žydinčių žiedų. Gera abrikoso savybė ta, kad senose šakose yra miegančių pumpurų, kurie 20-25 metų amžiaus vaismedžiams padeda gerai regeneruotis.

Lapai paprasti, pražanginiai, mažai kintančios formos ir dydžio, apskriti, plokščiai apskriti, širdiški, pliki, žibantys, mažai pūkuoti, truputi pjūkliškai dantytais krašteliais, nuo 65 iki 85 mm ilgio, įvairiais atspalviais lapkotis ilgas su 1-2 poromis prielapių.

Žiedai skleidžiasi anksčiau už lapus. Jie stambūs, balti, arba silpnai rausvi, specifinio aromato. Po žydėjimo ir apsivaisinimo žiedlapiai su kuokeliais nukrinta. Vaisius mėsingas su kauliuku, 3-6 cm diametro. Skiriami smulkiavaisiai, vidutiniai, stambiavaisiai ir labai stambūs: apvalios, kiaušiniškos, elipsinės, rutuliškos formos. Vaisiaus odelė plona, truputi pūkuota, aksomiška, oranžinė su įvairiais atskirų atspalviais. Vaisiai mėsingi, sultingi, saldūs, labai skanūs, maloniai specifinio aromato. Sunokusių vaisių kauliukas lengvai atsiskiria nuo minkštimo. Kauliukas didelis (23-25 proc. vaisiaus masės), įvairios formos: kiaušiniškos, plokščios, lygiu paviršiumi. Kauliuko nugarinė siūlė – aštri briaunelė. Kauliuko pilvelinė briauna neryški. Kauliukas rudos spalvos su atspalviais. Kauliuko viduje viena, rečiau dvi sėklos, tankiu geltonu apvalkalėliu. Sėkla balta, sudaryta iš dviejų dalių, būna saldi, migdolo skonio, o kai kurių veislių karti.

Abrikosų gyvenime yra trys tarpsniai: 1) pirmąjį — intensyviai auga, todėl juos galima formuoti dar medelyne. Stipriai trumpinami ūgliai tankina vainiką; 2) derėjimo tarpsnis prasideda 4-5 metais po pasodinimo sodą ir tęsiasi iki džiūvimo pradžios. Derėjimo tarpsniu formuoja daug (ypač puokštinių) vaisinių šakelių; 3) džiūvimo tarpsnis, priklausomai nuo medžių būklės ir agrotechnikos, prasideda 10-15 metais, o geros agrotechnikos sąlygomis 25-35 metais. Tinkamai atjauninamai genint, galima pailginti vaismedžių gyvenimą. Skiriami du metinio gyvenimo ciklo tarpsniai: sąlyginės ramybės ir vegetacijos. Tarp šių dviejų tarpsnių yra du tarpiniai — laipsniško gerėjimo iš poilsio į vegetacijos laikotarpi ir iš vegetacijos laikotarpio į poilsio laikotarpį.

Sąlyginės ramybės tarpsnis prasideda, kai temperatūra laikosi apie 0°C. Jis trunka iki pavasario pradžios, kai temperatūra svyruoja nuo 0 iki 5 °C šilumos. Ramybės būtų fiziologinės funkcijos sulėtėja, bet nenutrūksta. Abrikosai ilsisi neilgai. Poilsio tarpsnis trunka gruodžio mėnesį. Po to žiediniai pumpurai būna pasiruošę skleistis bet kuriuo metu, kai tik atsiranda palankios augimo sąlygos. Vegetatyviniai pumpurai prabunda vėliau. Poilsio tarpsnio trukmė daugiausiai priklauso nuo temperatūros, veislės ir vaismedžių būklės.

Vegetacijos tarpsnis trunka nuo pumpurų skleidimosi iki lapų kritimo. Abrikosas vegetaciją pradeda labai anksti pavasarį (5-6°C šilumos sąlygomis). Vegetacijos laikotarpiu būna keli tarpsniai: 1) pumpurų sprogimo, 2) žydėjimo, 3) augimo ir vaisių nokimo, 4) augimo, 5) lapų kritimo.

Abrikosai šviesamėgiai ir šilumamėgiai, geriau auga pietiniuose šlaituose. Abrikosams augti ir vystytis per metus reikalinga apie 2500°C aktyvių temperatūrų suma. Žydi aukštesnėje kaip 18°C temperatūroje, vegetacijos metu reikalinga apie 20°C temperatūra. Pradėjusių derėti vaismedžių kamienai ir pagrindinės šakos labiausiai kenčia nuo žemų temperatūrų žiemos metu.

Abrikosai sausrai atsparūs. Jie gerai auga ir dera ten, kur per metus iškrinta 400–600 mm kritulių. Drėgmės perteklius gegužės–birželio mėnesį sudaro sąlygas pažeisti vaismedžius grybinėms ligomis: moniliozei ir dėmėtligei. Drėgmės perteklius nokimo metu kenkia vaisių kokybei, nes jie trūkinėja. Drėgmės perteklius kenkia abrikosų šaknims.

Abrikosai gali augti įvairiose dirvose. Geriausios derlingos, giliai sukultūrintos, turtingos fosforu ir kaliu dirvos, kurių pHkci 7-7,5. Gruntinis vanduo turi būti ne arčiau kaip 1,5-2 m nuo dirvos paviršiaus. Tokį gruntinio vandens lygį pakenčia tik į kaukazines slyvas skiepyti abrikosai. Todėl parenkant poskiepius, atsižvelgiama dirvožemio sąlygas.

Abrikosų dauginimas

Abrikosai dauginami sėklomis ir skiepijimu. Gerų atsparių šalčiams veislių sėjinukai būna pakankamai atsparūs ir prisitaikę prie vietos sąlygų. Tačiau jų vaisiai gali būti labai įvairūs. Dera 3-4 metais po pasodinimo sodą. Sėjinukai auginami tomis pačiomis sąlygomis kaip kiti kaulavaisiniai. Vertingos sėjinukų formos ir veislės dauginamos skiepijimu. Geriausia abrikosus akiuoti liepos pabaigoje arba rugpjūčio pradžioje 10 cm aukštyje nuo šaknies kaklelio. Akiuojama taip pat, kaip ir slyvas arba vyšnias. Pavasarį abrikosus galima skiepyti šoninio įpjovimo ir požieviniu būdais.

Poskiepiai

Tinkamu poskiepiu lai-komas paprastasis abrikosas. Jo šaknys giliai įauga dirvą, jis prisitaikęs augti nederlingose lengvose sausose ir šiltose dirvose. Įskiepyti į jį abrikoso vaismedžiai auga didoki, kamienai ir šakos sakuoja. Dera gausiai ir labai gausiai, bet nestabiliai, nes žiedai nukenčia nuo šalnų. Paprastojo abrikoso kauliukus galima sėti skiepyno lauke, nes iki akiavimo poskiepiai išauga reikiamo dydžio.

Abrikoso kultūrinių veislių sėjinukai — tinkamesni poskiepiai negu paprastojo abrikoso, tačiau daugumą į juos skiepytų veislių vaismedžių kamienus ir pagrindines šakas pažeidžia šalčiai ir pavasario temperatūrų svyravimai.

Naudojant slyvų kultūrinių veislių sėjinukus abrikosų poskiepiams, svarbu atrinkti atskirų veislių klonus, pasižyminčius vidutiniu arba silpnu augumu, geru fiziologiniu atitikimu su skiepijamomis veislėmis. Slyvų atrinktų veislių sėjinukai gali būti tinkamesni už kaukazinės slyvos sėjinukus.

Kaukazinė slyva tinka poskiepiu abrikosui, tačiau dalis skiepų netvirtai suauga ir gali atlūžti skiepijimo vietoje.

Abrikosų poskiepiai auginami iš kauliukų, kurie surenkami iš tokių vaismedžių, kurie atitinka svarbiausius reikalavimus. Vaisiai turi būti sveiki ir sunokę. Kauliukai išimami tuoj pat, kai vaisiai nuskinami, truputi apdžiovinami, sumaišomi su drėgnu smėliu ir iki sėjos laikomi gerai vėdinamuose rūsiuose 6–8°C temperatūroje. Sėjama rugsėjo II pusėje. Prieš sėją sėklos persijojamos per sietą ir atskiriamos nuo smėlio, trumpai palaikomos 1-2 proc. koncentracijos druskos tirpale, pamaišomos, į paviršių išplaukusios sėklos nesėjamos. Stratifikuoti kauliukai anksti pavasarį sėjami skiepyno lauke juostomis, 70 cm atstumais tarp juostų, 15-20 cm atstumais tarp eilių juostose ir 10 cm atstumais eilėse 5-6 cm gyliu. Vegetacijos laikotarpiu 6-8 kartus purenama, naikinamos piktžolės ir kenkėjai, sergantys sėjinukai. Jei poskiepiai neakiuojami pirmaisiais metais, tai, kad kitais metais iki akiavimo neperaugtų, juos būtina persodinti patrumpinant šaknis arba nukirpti iki žemes ir atauginti jauną atžalą.

Į skiepyną neskiepyti poskiepiai 20 cm atstumais eilėse sodinami anksti pavasarį. Eilės daromos kas 80-90 cm. Sodinama tokiu pat gilumu, kokiu augo anksčiau. Pasodintų sėjinukų liemenėliai patrumpinami iki 12-14 cm aukščio, nuo dirvos paviršiaus. Vegetacijos laikotarpiu dirva purenama, naikinamos piktžolės. Jei sausa, savaitę prieš akiavimą būtina palaistyti, kad po žieve atsirastų daugiau sulčių. Abrikosai akiuojami nuo liepos vidurio iki rugpjūčio vidurio. Pirmiausia akiuojami storesni (antramečiai), o po to plonesni (pirmamečiai) poskiepiai. Optimalus akiavimo laikas, kai poskiepių žievė pakankamai stora ir lengvai atsiskiria nuo medienos. Skiepūgliai imami tik iš sveikų vaismedžių, rytais, akiavimo dieną, ir laikomi vėsiose patalpose, drėgnai ne ilgiau kaip 5 dienas. Akučių skydeliai išpjaunami su labai plonu medienos sluoksneliu.

Abrikosus galima skiepyti ir ūglinio skiepijimo būdais, pavasarį. Skiepūgliai paruošiami rudenį, pradėjus šalti, ir iki pavasario laikomi rūsiuose, smėlyje, 0-2°C temperatūroje. Taip pat pavasarį galima akiuoti sprogstančia akute. Abrikosų skiepai auga greitai, todėl vienmečiai okuliantai turi būti sodinami į sodą, nes antrais metais jie medelyne peraugtų. Jeigu jie nėra pageidaujamo aukščio, paliekami augti vietoje dar vienus metus. Anksti pavasarį vienmetukai patrumpinami 80 cm aukštyje. Vasarą, kada ūgliai dar nesumedėję, viršutinėje dalyje paliekami 6-7 ūgliai, o kiti iškerpami. Vėliau iš jų paliekami tik 3–4 ūgliai. Jie taps pagrindinėmis šakomis į sodą. Rudenį dvimetukai persodinami į sodą.

Abrikosų auginimas sode

Paprastai sodą sodinami vienamečiai abrikosų sodinukai, pavasari pradžiuvus dirvai. Sodindami rudenį rizikuojame, kad medeliai gali pašalti. Abrikosai sodinami kaip ir kiti vaismedžiai. Pirmaisiais po pasodinimo metais atliekami tradiciniai priežiūros darbai: laistymas, dirvos dirbimas, piktžolių ir kenkėjų naikinimas. Jeigu ūgliai auga silpnai, lapai šviesiai žali, medeliai silpnos išvaizdos, tręšiama azoto trąšomis tik 20–30 cm spinduliu aplink ne vėliau kaip birželio pabaigoje. Pavėluotai patręšus, gali užsitęsti augimas ir medeliai nepasiruoš žiemojimui.

Abrikosų vainikus galima formuoti natūralia, laisva, katilo, išretinto katilo, palmetės formomis. Paprasčiausia yra natūrali forma, kuri auga netvarkoma (neformuojama). Svarbu, kad šakos kuo vienodžiau augtų iš liemens visomis kryptimis ir nesutankėtų.

Katilo (taurės) formos vainike auga trys pirmosios pagrindinės šakos, vienodai orientuotos trimis kryptimis. Išretinto katilo forma būna tada, kai trys pirmosios pagrindinės šakos auginamo trimis kryptimis, bet didesniais (15-20 cm) atstumais iš liemens. Liemuo virš trečios šakos patrumpinamas. Tada lieka tuščias vainiko vidus, kuri laisvą išlaikome ir vėliau. Kiekviena šaka genėjimu priverčiama šakotis 60-70 cm aukštyje į dvi šakas, orientuotas horizontaliai. Šešiose šakose leidžiama augti pirmos eilės šalutinėms šakoms. Vėliau daugiau rūpinamasi šakų retinimu, kad vainikas nesutankėtų, trumpinama tik šakų tarpusavio pavaldumui reguliuoti. Atliekant kasmetinius visų formų vainikų priežiūros darbus dirbami tokie darbai: pašalinami liemens, pagrindinių ir pirmos eilės šalutinių šakų konkurentiniai ūgliai; išpjaunamos vainiką tankinančios šakos, tikrinamas šakų tarpusavio pavaldumas ir, reikalui esant, šakos patrumpinamos; išpjaunamos visos sausos, susipynusios, sutankėjusios šakos. Dera abrikosų metūgliai, mišriosios šakelės, kurių vaisinės šakelės turi šoninius žiedinius pumpurus ir viršutinį — vegetatyvinį — bei puokštines šakeles su 4-6 žiediniais pumpurais. Vaisinės šakelės trumpinamos, kad iš jų augtų ilgi ūgliai ir kartu būtų ribojamas derlius.

Senstančius vaismedžius galima jauninti, pašalinti visas nereikalingas, netinkamai išaugusias, ligotas ir pažeistas šakas. Taip galima genėti 4-6 metų amžiaus šakas, pavasarį arba po derliaus nuėmimo. Didesnės žaizdos užtepamos sodo tepalu arba dažais. Seni abrikoso vaismedžiai genimi labiau, kad genėtos šakos augintų ilgus vilkūglius, kuriuos galima būt panaudoti vainikui atjauninti. Vasarinis genėjimas daro mas trečdaliu patrumpinant visus, ilgesnius kaip 35-40 cm ilgio ūglius. Netrumpinami pagrindinių ir pirmos eilės šalutinių šakų viršutiniai ūgliai. Patrumpinti ūgliai augina kinius ūglius. Jie iki rudens sumedėja ir gerai žiemoja.

Per pirmuosius 4-5 abrikosų auginimo metus sode rudenį tręšiamas kiekvienas vaismedis individualiai tik aplink liemenį, pomedžio spindulys kasmet didinamas puse metro. Į vieną kvadratinį metrą pomedžio išberiama po 4 kg pūdinio, sumaišyto su 6 g azoto, 5 g fosforo, 8 g kalio trąšų veikliosios medžiagos. Trąšos įterpiamos 10-12 cm gilumu. Abrikosai laistomi tada, kai dirvoje mažiau kaip 70 proc. pilno dirvožemio drėgnumo.

Dažniausiai abrikosai žydi labai anksti. Tuo laiku būna pavasarinės šalnos, nuo kurių nukenčia žiediniai pumpurai, žiedai ir net užuomazgos. Dėl šios priežasties daug kas vengia auginti abrikosus. Apsaugai galima taikyti dūminimą, kuris sudarydamas dūmų dangą, padidina temperatūrą 2-3°C. To paprastai pakanka žiediniams pumpurams nuo apsaugoti. Dūminama deginant šiaudingą drėgnus šiaudus, lapus, panaudotus tepalus, padangas ir kt. Vaismedžius baltinant kalkėmis rudenį, viduržiemį ar anksti pavasari suvėlinama vegetacijos pradžia, padidėja žiedinių pumpurų atsparumas ir apsaugo liemenį bei stambesnes šakas nuo „saulės smūgio”.

Abrikosų vaisiai skinami, kai būna suaugę, nusispalvinę veislės spalva, bet minkštimas dar netinka valgyti. Skynimo branda nesutampa su vartojimo branda. Vartojimo brandos abrikosai spalvingi, minkštimas sultingas, skanus, malonaus aromato. Pardavimui abrikosai skinami 2-3 dienas prieš vartojimo brandą. Valgymui — skinami vartojimo brandos. Skinama tik sausu oru, tada jie geriau laikosi ir būna skanesni. Nuskinti vaisiai dedami pintines arba kibirus, iš jų perdedami dėžutes, kuriose realizuojami. Perkraunant vaisius, jų negalima daužyti. Rūšiuojant pašalinami pažeisti ligų ir kenkėjų, deformuoti, suspausti abrikosai. Jie surūšiuojami pagal dydį, masę, formą ir spalvą. Pakavimui tinka 500x350x111 mm dydžio dėžutės, kuriose telpa po 5-6 kg vaisių. Realizavimui pakuojama 8-10 kg talpos dėžutėse. Ekstra kategorijos vaisiai turi būti ne mažesni kaip 40 mm, pirmos kategorijos ne mažesni kaip 35 mm skersmens.

Kiek naudingas buvo šis įrašas?

Vidutinis įvertinimas 5 / 5. Įvertinimų skaičius: 1

Įrašas dar neįvertintas.

Palikite komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia