Vynuogių sodinimas, auginimas, dauginimas ir genėjimas

0
89
Vynuogių sodinimas, auginimas, dauginimas ir genėjimas

Labai dažnai vynmedžiai vadinami pagal vaisių pavadinimą – vynuoge.

Vynuogių nauda žmonėms

Vynuogės yra labai vertingas maisto produktas, nes jose yra 18-20 proc. cukrų, 0,5-1,4 proc. organinių rūgščių, iki 0,3-1,0 proc. pektininių ir rauginių medžiagų, provitamino A, vitamino B2, B12, C, P, PP, folinės rūgšties, ir tik apie 20 mg/kg vitamino C. Vynuogės valgomos šviežios, džiovintos (razinos), iš jų gaminami sirupai, kompotai, uogienės, sultys, vynas, šampanas, konjakas. Iš atliekų gaminamos mielės, spiritas, eteris, actas, vyno rūgštis. Naudojant kaip vaistą per dieną galima suvalgyti vieną kilogramą uogų. Vynuogių vartojimo profilaktinė paros norma 300-500 g. Jos svarbios dietinėje mityboje.

Kilmė, istorija, paplitimas

Vynmedis (Vitis). Vynmedžių šeimos (Vitaceae), seniausia vijoklinių uoginių augalų gentis. Šios genties atstovai žinomi iš kreidos periodo Šiaurės Amerikoje, Aliaskoje. Tikrojo vynmedžio (Vitis vinifera) kilmės centras yra Kaukazas ir Artimieji Rytai. Iš tarprūšinės hibridizacijos kilo daugelis Pradinės formos jau išnykusios. Dabar žinoma daugiau kaip 50 rūšių, kurios kildinamos iš trijų pagrindinių geografinių arealų ir pagal tai grupuojamos: 1) Šiaurės Arnerikos, 2) Rytų Azijos, 3) Europos, Šiaurės Afrikos ir Vakarų Azijos.

Archeologai randa vynuogininkystės pėdsakų Šveicarijos, Prancūzijos, Italijos akmens amžiaus iškasenose.

Vėliau vynuogininkystė buvo plėtojama antikinėje Graikijoje, o į senovės Romą atėjo iš Balkanų pusiasalio. Apeninų pusiasalyje vynuogėms buvo palankiausios sąlygos. Dabartinė vynuogių kultūra paplitusi visame pasaulyje, kur klimato sąlygos joms leidžia augti. Vakarų Europos šalyse auginama 65 proc., Rytų šalyse – 10 proc., Afrikoje – 6 proc., Pietų Amerikoje – 5 proc., šiaurės Amerikoje – 2,5 proc. visų vynuogynų.

Veislės buvo kuriamos iš vietinių formų. Laukinė vynuogė auga Azijos vakaruose ir Europos pietuose, kai kuriose Šiaurės Afrikos srityse. Tačiau vynuogių tėvyne laikomas Mažosios Azijos pusiasalis. Vynuogynai pasaulyje sudaro beveik trečdalį vaisinių augalų plotų. Todėl ši uoginė kultūra išskirta į atskirą vynuogininkystės šaką. Į Lietuvą vynuogių atvežama iš įvairių Europos šalių. Ten jos išauga stambesnės, skanesnės ir gerai žiemoja. Lietuvoje pirmąjį vynuogyną lauke įveisė Mykolas Itomlenskis Amaliuose, Kauno raj. Lietuvoje gali augti ir sunokinti uogas šios veislės: Alfa, Lidija, Madeleine, Angevine, Precose de Malingre ir kt. Jas žiemai reikia pridengti, kad nepašaltų. Patyrimas rodo, kad vynuoges nedideliu mastu galima auginti.

Vynuogės labai puošnus augalas. Jis gali būti panaudotas gyvenamųjų namų ir kitokių statinių vertikaliam apželdinimui.

Augimo ir derėjimo ypatumui

Vynmedis yra daugiametis vijoklinis uogakrūmis. Jo lapai triskiaučiai arba penkiaskiaučiai. Ūgliai turi ūsus, kuriais kabinasi už atramų. Uogos žalios, tamsiai raudonos, mėlynos, geltonos, baltos, stambiomis kekėmis, labai sultingos. Jauni sultingi ir trapūs metūgliai vasaros pabaigoje bręsdami medėja. Vynmedis žydi vėlai, kada dienomis oro temperatūra pakyla daugiau kaip +20°C. Žiedai maži, neišvaizdūs, dvilyčiai, rečiau vienalyčiai su redukuotais kuokeliais arba piestelėmis. Dauguma veislių savidulkės.

Vynmedžio krūmo sandara tokia: 1) kamienas, arba liemuo, nuo šaknies kaklelio iki išsišakojimo; 2) krūmo galvelė – sustorėjusi kamieno dalis, nuo kurios auga daugiametės šakos (vaisinės grandys); 3) vaisinės grandys – daugiametės daugiau kaip 35 cm ilgio šakos, iš kurių viršūninių dalių augantys ūgliai dera; 4) atjauninantys krūmą ūgliai, augantys iš dvimečio šakų, patrumpinti virš 2-3 pumpurų (vaisinėmis grandims atjauninti); 5) vilkūgliai – iš kamieno ar daugiamečių šakų augantys metūgliai. Iš ūglių lapų pažastų augantys ūgliai vadinami posūniais. Posūnio pagrinde formuojasi akutė – pumpuras, kuris susideda iš stambaus centrinio pumpuro ir kelių šoninių pakaitinių pumpurų. Jie žiemoja. Pavasarį iš centrinio pumpuro auga vaisiaūglis. Dera iš antramečių šakelių augantys ūgliai, nuo 2-ojo iki 8-ojo bamblio. Priešais lapus iš bamblių auga žiedynai arba ūsai. Kiekvienas bamblys turi pertvarėlę, vadinamą diafragma. Ūgliai ir lapai gerai auga, kai oro temperatūra apie 25°C. Pavasarį pradėję augti lapai ir ūgliai pažeidžiami -1°C šalnų. Vynuogių šakos žiemą pakenčia -18°C šalčius, o šaknys – 5-6°C šalčio. Daugumos vynuogių jauni ūgliai ar bent jų viršūnės nušąla kasmet.

Metų cikle vynuogių augimas turi kelis tarpsnius. Pirmasis tarpsnis yra sulčių judėjimas, kuris prasideda kai dirvos temperatūra šaknų zonoje 6-9 °C, ir trunka iki pumpurų skleidimosi. Tuo metu vynuogės šakelės „ašaroja” per pažeistas vietas. Antrasis tarpsnis prasideda pumpurų sprogimo metu ir baigiasi per žydėjimą. Tada stipriai auga ūgliai, lapai, ūsai ir žiedynai; trunka 28-42 dienas. Jos metu ūgliai rišami prie špalerių, viršūnės pinceruojamos. Trečiasis žydėjimo tarpsnis trunka nuo žydėjimo pradžios iki pabaigos. Jai tinkamiausia oro temperatūra 25-30°C. Ketvirtasis tarpsnis – uogų augimo – trunka nuo žydėjimo pabaigos iki uogų nokimo pradžios: auga uogos, formuojasi pumpurai, baigiasi augimas. Penktasis – uogų nokimo tarpsnis trunka nuo nokimo pradžios iki visiško sunokimo. Tinkamiausia 28-32°C temperatūra. Šeštasis tarpsnis – brendimo ir lapų kritimo. Vegetacija pasibaigia nukritus lapams, esant 10°C temperatūrai. Tada prasideda poilsio laikotarpis. Gerai žiemoja subrendę ūgliai. Subrendę ūgliai gelsvai rudos spalvos. Poilsiui reikalinga žemesnė temperatūra – iki 8-10°C. Gilios ramybės tarpsnis trunka 2-3 mėnesius, paskui eina priverstinės ramybės tarpsnis. Tada atodrėkių metu mažėja ištvermingumas.

Vynuogių dauginimas

Vynmedžiai dauginami atlankomis, skiepijimu, žaliaisiais ir sumedėjusiais auginiais. Paprasčiausias būdas nedideliam sodinukų kiekiui išauginti — dauginti atlankomis. Pavasarį metūgliai arba vasarą medėjantys ūgliai atlenkiami nuo krūmo, paguldomi į 7-10 cm gylio griovelius, viršūnės pakeliamos į viršų ir pririšamos prie įsmeigtų kuoliukų. Ūgliai apkaupiami. Iš apkauptos ūglių bamblių išauga pridėtinės šaknys. Rudenį visa atlanka atskiriama.

Sumedėjusieji auginiai ruošiami iki šalčių pradžios. Nupjaunami metūgliai, nereikalingi krūmams formuoti. Sukarpomi auginiais, kuriuose būtų bent du bambliai. Apatinis pjūvis daromas per pati bamblį, o viršuje — virš bamblio paliekant 2-4 cm ūglio dalį. Auginiai surišami į pėdelius po 50-100 vienetų. Pamirkomi 3-4 sekundes geležies sulfato (žaliojo akmenėlio) 5 proc. koncentracijos tirpale ir išdžiovinami. Pėdeliai 24 valandas palaikomi 0,02 proc. koncentracijos heteroauksino tirpale ir laikomi rūsyje 0-5°C temperatūroje, susluoksniuoti su drėgnu smėliu.

Taip paruošti auginiai sodinami į vynuogių medelynėlį, kurio vieta turi būti šilta, apsaugota nuo vėjų, žemė giliai įdirbta rudenį. Pavasarį kasami 40-50 cm gylio grioveliai. Jų dugne į išilginį metrą išberiama pusė kibiro pūdinio, 20 g superfosfato, 10 g kalio druskos ir 5 g amonio salietros ir sumaišoma su žeme. Sodinama 70 cm tarpueiliais ir 10 cm atstumais eilėse, kai dirva sušyla iki 10-19°C. Auginiai sodinami nuožulniai, o žemės paviršiuje paliekamas tik vienas pumpuras. Pasodinti auginiai paliejami ir užberiami 2-3 cm durpių sluoksniu. Po 10-15 dienų auginių viršūnės atkaupiamos. Rugpjūčio pabaigoje ūglių viršūnėlės pinceruojamos, kad iki žiemos subręstų. Į pastovią augimo vietą sodinami pavasarį.

Trumpais sumedėjusiais auginiais taip pat galima dauginti šiltnamiuose arba inspektuose. Kovo pradžioje paruošiami 5—15 cm ilgio auginiai su dviem pumpurais. Jie šiltnamyje glaudžiai sustatomi, užberiami drėgnu smėliu neužberiant viršutinio pumpuro. Palaikoma 20-22°C temperatūra ir 90 proc. oro drėgme. Kai pasirodo šaknelių pradai, auginiai sodinami į vazonėlius ir toliau auginami arba inspekte 20-25°C temperatūroje.

Vynuogių auginimas

Vynuogės auginamos užuovėjose. Juodauogės veislės mėgsta šiltesnes vietas negu šviesiauogės. Dirvožemis turi būti giliai sukultūrintas, drenuotas pHkci 6,5-7,0. Labiausiai tinka pietiniai ir pietvakariniai šlaitai, pasieniai ar pan. Vynmedžiams parinktos vietos dirva perkasama sukeičiant dirvos sluoksnius, išberiama 200 g/m2 kalkių. Tręšiama atsižvelgiant į dirvos turtingumą. Vynuogėms vyniotis reikalingi vielos špaleriai (kas 50-80 cm). Atvirose vietose špaleriams įrengti iki 60 cm gylio įkalami 2 m aukščio metaliniai stulpai 2,5-3,5 m atstumais. Žemutinė viela įtempiama 40 cm nuo žemės paviršiaus, o kitos per 50 cm. Tai padaroma 2-3 savaites prieš sodinimą. Sodinukai sodinami pavasari, praėjus pavojui. Pasieniuose ar kitose vietose sodinama eilėmis 1,2-1,5 m atstumais, 40 cm atstumu nuo sienos. Kasamos 50 cm pločio ir 60-70 cm gylio duobės, kurioms pripildyti paruošiama derlingų, sumaišytų pūdiniu žemių ir pridedama 1 kg superfosfato, 200 g kalio chlorido ir 0,5 kg kalkių. Sodinama tokiu gilumu, kad šaknies kaklelis būtų lygiai su žemės paviršiumi. Kasmet kelis kartus per vasarą žemė purenama, rudenį vynmedžiai tręšiami mėšlu ir mineralinėmis fosforo bei kalio trąšomis, kurios įterpiamos purenant dirvą arba mulčiuojama. Po žydėjimo papildomai tręšiama amonio salietra arba karbamidu.

Vynuogių (vynmedžių) genėjimas

Genėjimas yra svarbiausias vynmedžių auginimo darbas. Jis atliekamas kasmet rudenį, nukritus lapams. Vynmedžio sodinuko ūglis patrumpinamas paliekant 2-3 pumpurus. Iš tų pumpurų pirmą vasarą išauga du ūgliai. Rudenį genint, vienas jų patrumpinamas ir paliekami 4-6 pumpurai. Patrumpintas ūglis vadinamas vaisiaūgliu o kitas – paliktas su dviem pumpurais – pakaitiniu ūgliu. Vaisiaūglis su pakaitiniu ūgliu sudaro vaisinę grandį. Kitais metais vaisiaūglis dera, o pakaitinis ūglis augina du ūglius naujai vaisinei grandžiai suformuoti. Atiderėjęs vaisinės grandies ūglis rudenį šalinamas, o iš dviejų pakaitinių ūglių formuojama nauja vaisinė grandis su 4-6 pumpurų vaisiaūgliu ir 2 pumpurų pakaitiniu ūgliu. Trumpinant ūglius, pjaunama per tarpubamblių vidurį. Vaisiaūglio paliekamų pumpurų skaičius priklauso nuo veislės augimo stiprumo. Kuo stipriau veislė auga, tuo daugiau (iki 10-12) pumpurų paliekama vaisiaūglyje. Ilgainiui didinamas vaisinių grandžių skaičius. Vaisiaūgliai rišami prie špalerių gulsčiai, o pakaitiniai vaisinės grandies ūgliai – vertikaliai. Prieš žydėjimą nugnybiamos derančių ūglių viršūnės, paliekama tik po du lapus virš 2-3 žiedų kekių. Vasarą trumpinami ir šalinami krūmo formavimui nereikalingi, neturintys žiedų ūgliai. Rugpjūtį nupjaunamos pakaitinių ūglių viršūnės, kad iki rudens ūgliai subręstų ir gerai peržiemotų. Lapų pažastinius ūglius reikia nugnybti virš antrojo lapo, o iš pažastinių ūglių lapų pažastų išaugusius ūglius nugnybti virš pirmojo lapo.

Šalčiams jautresnės vynuogės rudenį, lapams nukritus, nugenimos, prilenkiamos prie žemės, apklojamos eglišakėmis, 10 cm lapų sluoksniu, uždengiamos plėvele ir užpilamos 15-20 cm storio žemės sluoksniu. Pavasarį apdangalas nuimamas, ilgiau paliekamos tik eglišakės, kad vynuogės pamažu priprastų prie saulės šviesos.

Vynuogių skynimui patogu naudoti genėjimo žirkles kekėms nukirpti.

Kiek naudingas buvo šis įrašas?

Vidutinis įvertinimas 5 / 5. Įvertinimų skaičius: 3

Įrašas dar neįvertintas.

Palikite komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia