Viskas apie bulvių auginimą: dirvos paruošimas, sodinimas, tręšimas, kasimas ir sandeliavimas

bulviu darzas

Bulvės auginamos beveik visur. Pagal subrendimo laiką skirstomos į ankstyvąsias – jų vegetacija (laikas nuo bulvių pasodinimo iki bulvienojų nudžiūvimo) trunka 80-90 dienų, vidutinio ankstyvumo-100-110 dienų, vidutinio vėlyvumo- 110-120 dienų ir vėlyvąsias – daugiau kaip 120 dienų. Bulvių yra įvairios spalvos (baltos, geltonos, rausvos arba violetinės) ir formos (apvalios, pailgos). Tai priklauso nuo veislės, bet formą gali lemti ir kiti veiksniai, pvz., lietingaiskgetais bulvės išauga pailgesnės, sausesniais – apvalesnės.

Bulvės turi 12-24% krakmolo, apie 2% baltymų, 0,1-0,3% riebalų, 0,5-0,8% angliavandenių, 12-15 mg% kalcio, 400- 500 mg% kalio, 45-50 mg% fosforo, 1 mg% geležies, jodo. Maistinė bulvių vertė dažniausiai priklauso nuo krakmolo ir baltymų kiekio. Bulvių baltymai gerai virškinami ir lengviau asimiliuojami už kitų augalų baltymus. Krakmolingos bulvės yra ne tik maistingesnės, bet ir geriau laikosi. Skonis priklauso nuo mineralinių medžiagų, ypač fosforo. Drėgnoje, supuolusioje dirvoje augusios bulvės būna prastesnio skonio.

Bulvėse gausu vitaminų C, Bi, B2, B6, P P, K. Daugelis daržovių ir vaisių vitamino C turi daugiau nei bulvės. Tačiau jos vartojamos dažnai ir apskritus metus, o iš bulvių gaunamas vitaminas (C didele dalimi patenkina organizmo poreikius, todėl išlaikyti bulvėse vitaminą C yra labai svarbu. Daugiausia jo būna užaugusiose, bet dar nesubrendusiose bulvėse. Joms visiškai subrendus, vitamino C sumažėja, o kitų maisto medžiagų padaugėja. Ką tik nukastose bulvėse būna vidutiniškai 25 mg% vitamino C, bet paskui jo nuolat mažėja (labiausiai per pirmuosius 2 laikymo mėnesius). Žiemą bulvėse būna apie 12 mg% vitamino C, o pavasariop lieka ne daugiau kaip 5-8 mg%. Bulvėms imant dygti, jo vėl padaugėja. Vitaminingesnės yra geltonu minkštimu bulvės. Gausiau tręšiant, bulvių vitaminingumas mažėja.

Veislės. Lietuvoje auginama apie 60 bulvių veislių, iš jų rajonuota 8. Pastarosios yra atsparios bulvių vėžiui, derlingos, gero skonio. ’Pirmūnės’ – labai ankstyva ir krakmolinga, atspari sausroms veislė. Bulvės baltos, apskritai ovališkos, sekliomis akimis, minkštimas baltas; skonis vidutinis. ‘Vokė’ – vidutinio ankstyvumo, labai derlinga, krakmolinga, turinti daug baltymų ir vitamino C veislė. Bulvės baltos, apskritai ovališkos, sekliomis akimis, minkštimas geltonas. ‘Arina’ – vidutinio ankstyvumo ir krakmolingumo. Bulvės baltos, pailgai ovališkos, sekliomis akimis, minkštimas baltas, pjaustant netamsėja. ’Ogo-niok’ – vidutinio ankstyvumo ir krakmolingumo. Bulvės baltos, apvaliai ovališkos, truputį įdubusiomis akimis, minkštimas baltas, pjaustant nejuoduoja. Labai gerai laikosi. ‘Vilija’ – vidutinio vėlyvumo, labai krakmolinga. Bulvės rausvos, ovalinės, sekliomis akimis, minkštimas baltas. Laikant šiltai arba netinkamai tręšiant, išvirtos bulvės juoduoja. ‘Vilija’ tinka auginti drėgnesnėse dirvose; gerai laikosi. ‘Vilnia’ – truputį vėlyvesnė už ‘Viliją’, vidutinio krakmolingumo. Bulvės rausvos, šviesesnės už ‘Vilijos’, apskritai ovališkos, pailgos; minkštimas gelsvas. Veislė atspari bulvinei nematodai. ‘Varsna’ – vidutinio vėlyvumo, labai krakmolinga. Bulvės baltos, apskritos, apskritai ovališkos; minkštimas gelsvas. Veislė atspari virusinėms ligoms. ’Olev’ – vėlyva, krakmolinga. Bulvės baltos, ovališkos, negiliomis akimis, minkštimas gelsvas. Gerai dera sunkesnėse, drėgnesnėse dirvose. Sausą vasarą bulvės būna smulkesnės. Perspektyvi vidutinio ankstyvumo veislė ‘Rentai’. Itin derlinga, labai skani, nors mažiau krakmolinga negu ’Ogoniok’. Bulvės baltos, virtos ne juoduoja.

Sėklos rengimas. Sėklai bulvės atrenkamos iš anksto, ne vėliau kaip balandžio viduryje. Geriau bulves pavėdinti, supylus plonu sluoksniu, kad jos sušiltų. Pravėdintos bulvės pasiruošia dygti, išleidžia trumpus daigus. Perrenkamos bulvės rūšiuojamos pagal didumą. Sėklai atrenkamos ne mažesnės kaip 35 g bulvės (4,0-4,5 cm skersmens). Geriausiai sodinti vidutinio dydžio (60-80 g) bulves. Sodinant didesnes – derlius nelabai padidėja.

Kai trūksta sėklos, dideles bulves tenka pjaustyti (3-4 savaites prieš sodinimą).
Pjūvio vieta greičiausiai sukamštėja 15- 20°C temperatūroje (per 7-10 dienų). Bulvės pjaustomos išilgai, stengiantis, kad abiejose pusėse būtų vienodas akių skaičius. Iš pjaustytų bulvių išauga didesnės bulvės, tik jų būna mažiau. Jei pavasaris šaltas, pasodintos pjaustytos bulvės šlapioje ir šaltoje dirvoje dygsta vėliau, dalis jų supūva. Esant sausroms, taip pat nepatartina pjaustyti, nes bulvės labiau išdžiūsta.

Norint bulvių išsiauginti anksčiau, reikia ankstyvųjų veislių bulves sudaiginti. Tinkamai daigintos bulvės būna derlingesnės ir krakmolingesnės. Jos greičiau auga ir subręsta 16-20 dienų anksčiau negu nedaigintos. Bulvės pradedamos daiginti, likus 30-45 dienoms iki sodinimo. Patogiausia daiginti polietileniniuose maišeliuose. Į maišelį supilama apie 10kg bulvių, galai užsiuvami arba užlydomi. Bulvės paskirstomos abiejuose maišelio galuose po lygiai, o per vidurį maišeliai persveriami ant balkelių arba ištemptų virvių. Maišeliuose kas 10-15 cm padaromos 1 cento dydžio skylutės, kad patektų oro ir išeitų anglies dioksidas. Pirmomis dienomis temperatūra turi būti apie 20° C, o daigams prasikalus – 8-14°C.

Kad bulvės sudygtų greičiau, jas galima daiginti ir tamsoje. Tuomet jos sluoksniuojamos dėžėse su pjuvenomis, durpėmis, kompostu arba pjaustytais šiaudais. Taip sudėtos bulvės iš laistytuvo palaistomos kambario temperatūros vandeniu. Patalpos temperatūra turi būti apie 12-15°C. Taip daiginamos bulvės sudygsta per 15-20 dienų.

Ankstyviausią bulvių derlių galima gauti, daiginant kombinuotu būdu. Bulvės 25-30 dienų daiginamos šviesoje. Susidarius storiems, tvirtiems daigams, bulvės perdedamos į dėžutes ir sluoksniuojamos su durpėmis arba kitomis minėtomis medžiagomis ir daiginamos dar 7-10 dienų. Per tą laiką bent kartą palaistomos mineralinių trąšų tirpalu, ištirpinus 10l vandens 60 g superfosfato, 30- 40 g kalio chlorido ir 40-50 g amonio sulfato. Šio kiekio pakanka palaistyti 0,2 m3 bulvių.

Bulvės vienodžiau sudygsta, būna derlingesnės, jeigu prieš sodinant jos apveliamos medžio pelenais (0,5kg medžio pelenų 100kg bulvių). Sudaigintų bulvių negalima laikyti saulės šviesoje, nes, apvytus daigams, sumažėja derlius.

Miestų gyvenamųjų namų rūsiai yra pernelyg šilti ir sausi. Čia bulvės suvysta, anksti ima dygti. Tuomet sėklai skirtos bulvės pavasarėjant neperrinkinėjamos. Nejudinamos bulvės iki sodinimo išaugina 20-30 cm daigus, o jeigu patalpa drėgnesnė, tai ir šakneles. Sodinama atsargiai, kad nesusilaužytų daigai; bulvės imamos iš dėžučių ir dėliojamos taip, kad daigas gulėtų vagos dugne išilgai. Nereikia sodinti bulvių, kurios turi plonus, siūliškus daigus.

Dirvos rengimas. Bulvės geriausiai auga lengvo priemolio arba priesmėlio dirvose.
Nepakenčia šaltų, šlapių, sunkių, greit supuolančių dirvų. Blogai dera ir sausuose smėlynuose. Geriausi priešsėliai darže yra kopūstai, pašariniai runkeliai, burokėliai, agurkai, salotos.

Bulvėms skirtas plotas suariamas arba sukasamas iš rudens. Pavasarį dirva purenama arba perkasama 2-3 cm sekliau, kad į paviršių neišsikeltų piktžolių sėklos. Tačiau jeigu rudenį dirva nebuvo suarta, tai pavasarį ją reikia įdirbti visu ariamojo sluoksnio gyliu.

Bulvių kulinarinė vertė, atsparumas mechaniniam pažeidimui, laikymasis daug priklauso nuo tręšimo. Gerą kulinarinę vertę turi bulvės, tręštos vien tik mėšlu. Tačiau geriausiai bulvės dera tada, kai tręšiamos mėšlu ir mineralinėmis trąšomis. Geresnės kokybės yra arklių ir galvijų mėšlas. Patręštos šviežiu kiaulių mėšlu, bulvės dažniau serga rauplėmis, blogiau laikosi. Neturint mėšlo, galima naudoti kompostą. Organines trąšas sunkiose dirvose geriau įterpti rudenį, o lengvose dirvose – pavasarį. Į10 m2 plotą krečiama vidutiniškai 50kg mėšlo arba komposto. Išvežtas mėšlas tuoj iškratomas ir apariamas. Jei sklypas perkasamas kastuvu, tai mėšlas dedamas į susidariusį griovelį. Taip patręšus organinėmis trąšomis, reikia dar tręšti ir mineralinėmis. Amonio salietros beriama ne daugiau kaip 100 g į 10 m2, superfosfato – 200 g, o kalio druskos – 150 g. Šios trąšos gerina bulvių kulinarinę vertę. Per daug patręštos amonio salietra bulvės būna mažiau krakmolingos, daugiau vandeningos, neskanios, kasant labiau susidaužo, blogiau laikosi. Mėšlu netręštoje dirvoje mineralinių trąšų normas galima padidinti, bet išlaikant pastovų azoto, fosforo ir kalio trąšų santykį.

Sodinimas. Lengvose dirvose bulvės sodinamos, pražydus baltažiedei plukei, sunkesnėse dirvose – pražydus ievai. Tuo laiku dirva 10 cm gylyje būna įšilusi iki 6-8°C. Ariant plūgu, bulvės dedamos į vagos šoną. Sunkesnėse dirvose bulvės sodinamos 6-8 cm gyliu, lengvose – 10 cm gyliu nuo bulvės apačios. Vidutiniškai sodinama 60X30 cm atstumu. Derlingose dirvose bulvės sodinamos tankiau, prastesnėse – rečiau. Didesnės bulvės taip pat sodinamos rečiau už smulkesnes.

Pasodinus bulves, sklypą reikia išlyginti lengvomis akėčiomis arba metaliniu grėbliu. Sunkesnė dirva privoluojama.

Priežiūra. Svarbiausia yra palaikyti purią ir nepiktžolėtą dirvą. Akėti pradedama po 4-6 dienų nuo bulvių sodinimo, o vėliau akėjama kas 5-7 dienos. Paskutinį kartą nuakėjamos sudygusios bulvės. Bulvienojams išaugus 10-15 cm aukščio, purenami tarpueiliai ir kaupiama. Sunkiose dirvose pasodintos bulvės, ypač lietingą vasarą, apkaupia-mos daugiau (ariamos gilesnės vagos). Jeigu bulvėms skirtas plotas buvo per mažai patręštas ir bulvės auga skurdokai, prieš kaupimą patręšiama papildomai. Iki žiedų užuomazgų susidarymo bulvėms reikia mažiau vandens. Jeigu žydėjimo metu bulvienojai ima vysti, dirva 6-8 cm gylyje sausa, kiekvienam kerui reikia išlieti po 2-3l vandens. Sausą vasarą laistyti gali tekti 2-3 kartus. Jei bulvienojai pernelyg vešlūs, tai požymis, kad bulvės pertręštos azoto trąšomis. Tuomet patartina papildomai patręšti kalio ir fosforo trąšomis, ir trąšų santykis susireguliuoja. Bulvių daigus iki žydėjimo nupurškus vandeniniu preparato TA 12 tirpalu, užauga daugiau bulvių, jos būna didesnės, krakmolingesnės.

Kasimas ir laikymas. Liepos mėnesį pasirinktinai galima pasikasti bulvių. Ištisai bulvės pradedamos kasti tik visiškai subrendusios – rugsėjo mėnesį. Nuvytus bulvienojams, bulviakasio nereikia atidėlioti, nes, prasidėjus lietingiems orams, bulvės gali apsikrėsti ligomis nuo lapų. Bulvės arkliniu plūgu išariamos kas antra vaga ir nuo vagų šonų, kauptuku išsklaidžius žemę, surenkamos. Iš nedidelio ploto bulves galima kasti daržo šakėmis. Kasant bulvės rūšiuojamos: į vieną krepšį dedamos didesnės, o į kitą – mažesnės ir mechaniškai pažeistos.

Nukastos bulvės lauke apdžiovinamos. Ilgesniam laikymui tinka tik mechaniškai nepažeistos ir neapsikrėtusios ligomis bulvės. Blogiau laikosi ankstyvųjų veislių bulvės, ypač išaugintos lietingais metais. Ligotas bulves geriausiai atskirti, praėjus 2 savaitėms nuo kasimo. Tada galima atrinkti sėklines bulves ir jas laikyti dėžėse. Bulvės geriausiai laikosi 3-4°C temperatūroje. Jeigu bulvių auginimo ir bulviakasio metu buvo nepalankios meteorologinės sąlygos (perrenkant rasta daug įpuvusių bulvių), tada ilgesniam laikymui skirtas bulves reikia apibarstyti medžio pelenais, fosforitmilčiais arba kreida (100kg bulvių 1kg bet kurios minėtos medžiagos) . Laikomoms bulvėms geriausias 80-85% santykinis oro drėgnumas. Namų rūsiuose bulvėms dažniausiai būna per daug sausa, todėl jos suvysta. Nuo vytimo apsaugo ant viršaus uždengta polietileninė plėvelė.

Ligos. Plačiausiai paplitusi bulvių grybinė liga yra maras (fitoftorozė). Liga pažeidžia bulvių lapus, stiebus, gumbus. Prieš bulvėms žydint, lapų pakraščiais, dažniau viršūnėje, susidaro tamsiai rudų dėmių, kurios apatinėje lapo pusėje, ypač kai drėgna arba rūkas, apsitraukia pilkomis apnašomis. Lietingą vasarą dėmės ant lapų ir stiebų labai greitai didėja, o ant jų susidariusios konidijos (sporos) lietaus, vėjo ir vabzdžių masiškai išplatinamos ant gretimų augalų. Sausesnių oru liga vystosi lėtai, bet pažeisti lapai ir stiebai nudžiūsta. Nuo lapų ir stiebų grybo konidijos patenka ir ant gumbų, ypač jei jie būna negiliai. Gumbų paviršiuje susidaro kiek įdubusių švininio atspalvio dėmių, po kuriomis bulvių audiniai paruduoja. Į pažeistus gumbus labai greitai įsimeta bakterijos ar kiti grybai, ir bulvės supūva. Apsaugos priemonės: dirva smarkiau tręšiama fosforo ir kalio trąšomis; bulvės gerai apkaupiamos, kad paviršiuje nebūtų
gumbų; per vegetaciją liepos II pusėje (žiūrint, kokio ankstyvumo veislė) bulvės purškiamos pesticidais (fungicidais); prieš nuimant derlių, nupjaunami ir iš lauko pašalinami bulvienojai, o nukastos bulvės kelias valandas palaikomos lauke (jei gražus oras), kad apdžiūtų.

Bulvių derlius gerokai sumažėja dėl virusinių ligų: paprastosios mozaikos, dryžligės ir raukšlėtosios mozaikos.

Paprastosios mozaikos pažeistų augalų lapai būna šlakuoti arba mozaikiškai margi. Šie požymiai geriausiai pastebimi apsiniaukusią dieną, kai oro temperatūra 16-20°C. Liga lengvai persiduoda nuo vieno kero kitam, susilietus šiek tiek pažeistoms įvairioms augalų dalims. Ligai plisti padeda vėjas, lietus, vabzdžiai ir žmogus, prižiūrėdamas bulves arba jas ruošdamas sodinti (rinkdamas, pjaustydamas gumbus).

Bulvių dryžligės simptomai: ant lapų smulkios, nekrozinės, tamsiai rudos dėmės ir patamsėjusios gyslos (dažniausiai iš apatinės lapų pusės). Lapai kartais atlūžta nuo stiebo, sudžiūsta ir kabo lyg ant siūlo. Ligą nuo vieno augalo ant kito perneša amarai.

Raukšlėtosios mozaikos simptomai kartais būna labai panašūs į dryžligės simptomus. Apatinėje lapų pusėje, ant gyslų susidaro juodų brūkšnelių – nekrozių, o viršūnėje – rudų nekrozinių dėmių. Lapų kraštai pamažu nusvyra žemyn, raukšlėjasi, darosi trapūs ir lengvai lūžta. Ligai smarkiau išplitus, nekrozinės dėmės didėja, apatiniai lapai džiūsta. Ligą platina amarai. Apsaugos priemonės: iki bulvių žydėjimo reikia kelis kartus patikrinti pasėlį ir pašalinti sergančius augalus; žiemą bulves laikyti išdezinfekuotuose, gerai vėdinamuose rūsiuose, kur temperatūra ne aukštesnė kaip 2-4° C.

Kenkėjai. Bulvių lapus ir kitas antžemines dalis dažnai smarkiai apgraužia pavojingas kenkėjas – Kolorado vabalas. Suaugęs vabalas yra apie 1 cm ilgio, geltonais antsparniais, kuriuose yra po 5 išilgines juodas juosteles. Kiaušinėliai apie 1 mm ilgio, oranžiškai geltoni, sudėti krūvelėmis lapų apatinėje pusėje. Jaunos lervos avietinės spalvos, vyresnės – oranžinės, šešiakojės. Tiek lervos, tiek suaugę vabalai labai ėdrūs, todėl per trumpą laiką gali sunaikinti visą bulvių pasėlį. Ne rečiau kaip kas 10 dienų reikia apžiūrėti bulvių pasėlį, o pastebėjus kenkėjus, nedelsiant purkšti pesticidais (insekticidais). Mažuose ploteliuose Kolorado vabalo židinius galima naikinti mechaniškai, surenkant vabalus ir jų lervas į kibirą, kuriame įpilta šiek tiek vandens ir žibalo, arba į prisotintą druskos tirpalą.

Bulvių gumbus dažnai žaloja spraklių lervos. Sprakšiai – plokšti, ilgi, į abu galus susiaurėję, tamsių spalvų vabalai. Lervos kietos, cilindriškos, geltonai rusvos, su 3 poromis krūtinės kojų, iki 3 cm ilgio. Jos gyvena žemėje ir graužia bulvių šaknis bei kitus požeminius organus. Gumbuose išgraužia siauras landas. Sprakšių lervos ir lėliukės naiki-
namos intensyviu žemės dirbimu – rudenį dirva giliai perkasama arba suariama, per vegetaciją reguliariai purenami tarpueiliai; kalkinamos rūgščios dirvos; vasarą negalima darže laikyti neaparto mėšlo.


Komentarai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *